Pirmame aukšte buvo virtuvė ir didelė klasė, kur miegojo darbininkai, o antrame aukšte, mažesniame kambaryje, apsigyvenome mes – aš ir mano teta.
Pusryčius ir vakarienę su teta valgydavome kambaryje. Ten pasišildydavom arbatą, valgėm konservus, gamindavomės užpilamas sriubas. Tačiau kartais užsukdavome ir į virtuvę pirmame aukšte.
Vieną popietę po darbo sumaniau nueiti į virtuvę ir pasiskrudinti duonos. Atėjau į virtuvę, susiradau keptuvę, susipjausčiau duoną, sudėjau ją į keptuvę ir užpyliau aliejaus, kurio buvo vos keli lašai. Viryklė buvo nelabai pažįstama.
Padidinau kaitrą ir sugalvojau atsinešti knygą iš antro aukšto. Sulaksčiau tikrai gana greitai, tačiau grįžusi į virtuvę pastebėjau, kad duona jau gerokai apsvilo. Puoliau ją visaip vartyti keptuvėje, bet net nuėmus nuo ugnies ji degė ir pradėjo skleisti degėsių kvapą.
Pajutau, kad kelio atgal nėra ir kaimyniniame kambaryje besiilsintys darbininkai tuoj pajus kvapą ir atbėgs į virtuvę. Siaubingai išsigandau.
Taip ir atsitiko. Pirmiausiai atbėgo vairuotojas ir pradėjo klausti, kas čia dega. Tada kitas darbininkas įbėgęs šoko prie keptuvės ir pagriebęs ją išbėgo į kiemą. Kieme švystelėjo apdegusias duonos riekes į netoli esantį tvenkinį ir grįžo su keptuve atgal.
Likau ir be duonos, ir slegiama didžiulės gėdos. Labiausiai susikrimtau visgi ne dėl duonos, o dėl to, kad sujudinau dešimt darbininkų po sunkaus darbo gulinčių ir besiilsinčių savo lovose. Dabar juokinga prisiminti, bet tada buvo gėda ir dėl savo moteriško įvaizdžio vyriškame kolektyve: moteris, o gaminti nesugeba.
Daugiau į virtuvę kojos nekėliau iki vasaros pabaigos arba iki kol pasibaigė darbo sutartis. Pasimokiau, kad greitomis įsitempęs svetimoje virtuvėje nieko gero nepasigaminsi.
