Ją iš viso sudaro 15 Jungtinių Tautų valstybių narių: 5 nuolatinės narės (Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos Federacija, Kinijos Liaudies Respublika, Prancūzija ir Didžioji Britanija) bei nenuolatinės narės, kurios rotacijos būdu yra išrenkamos Generalinės Asamblėjos dviejų metų kadencijai.
Saugumo Taryba dažnai yra nepajėgi reaguoti į grėsmes, kylančias tarptautiniam saugumui dėl nuolatinių Tarybos narių disponavimo veto teise. Šios valstybės veto teise naudojasi tam, kad tenkintų savo nacionalinius ir tarptautinius interesus, taip ribodamos Saugumo Tarybos veiksmingumą. Tai akivaizdžiai galima buvo pastebėti Šaltojo karo metu, kada tarptautinėje sistemoje vyravę du pagrindiniai valstybių blokai užkirsdavo kelią Saugumo Tarybos veiksmams įsikišti, naudojantis savo funkcijomis, į tarptautinius konfliktus ir jų sureguliavimą. Šiandien Saugumo Taryba rodo neįgalumą veikti Sirijos ar Ukrainos krizių atžvilgiu.
Kodėl reikia reformuoti?
1945 metais įkūrus Jungtines Tautas, po vienerių metų buvo sudarytas Saugumo Tarybos organas, kuris tuo metu apjungė 11 valstybių, iš kurių penkios buvo nuolatinės narės. Verta paminėti tai, kad tuo metu Jungtines Tautas sudarė vos 51 valstybė. Todėl atstovavimas Saugumo Taryboje sudarė apie penktadalį visų Jungtinių Tautų narių. Sparčiai augant Jungtinių Tautų narių skaičiui, 1965 metais įvyko vienintelis struktūrinis Saugumo Tarybos pakeitimas. Reforma padidino nenuolatinių narių skaičių nuo 6 iki 10. Nepaisant šios reformos, nuolatinis Jungtinių Tautų narių skaičiaus didėjimas riboja valstybių atstovavimą Saugumo Taryboje. Šiandien oficialiai yra 192 Jungtinių Tautų narių valstybių ir tik 15 jų įeina į Tarybą, kas sudaro mažiau negu 8 proc.
Taip pat išsakoma kritika ir dėl regioninio atstovavimo sistemos. Daugelis valstybių išreiškia susirūpinimą ir kritiką dėl per plataus Europos atstovavimo. Iš 15 Saugumo Tarybos narių net 5 yra Europos valstybės (neįtraukiant Rusijos Federacijos), iš kurių net dvi turi veto teisę. Pažymėtina, tai kad Europa sudaro vos 10 proc. pasaulio populiacijos ir pagal esamas tendencijas nuolat mažėja. Šiuo argumentu remiasi daugelis Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos valstybių, išreikšdamos pozicijas dėl šių regionų platesnio atstovavimo Saugumo Taryboje.
Bene labiausiai kontroversiška Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos reformos dalis – veto teisė. Tik penkios nuolatinės Saugumo Tarybos narės naudojasi tokia privilegija, kuri suteikia teisę blokuoti bet kokią Tarybos rezoliuciją. Veto teisė daugelio valstybių yra matoma kaip fundamentaliai nesąžininga ir manoma, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Taryba patyrė nesėkmes reaguojant į humanitarines krizes, tokias kaip Ruandoje (1994) ar Darfure (2004), o šiandien – ir Ukrainoje bei Sirijoje. Nuo Jungtinių Tautų įkūrimo 1945 metais kilo daugiau kaip 100 didelių konfliktų visame pasaulyje, palikusių apie 20 milijonus žuvusiųjų. Jungtinės Tautos buvo bejėgės priimti sprendimus, kurie užkirstų kelią tokiems konfliktams dėl daugiau kaip 270 veto teisės panaudojimų Saugumo Taryboje.
Dėl tokios situacijos Saugumo Taryba, o ypač jos nuolatinės narės sulaukia daug kritikos. Saugumo Taryba regioniniu atžvilgiu yra per plačiai reprezentuojanti Europą, per mažai – Aziją ir Afriką. Taip pat narių skaičius Taryboje atstovauja labai nedidelio procento iš visų Jungtinių Tautų narių interesus. Veto teisė yra daugiausia matoma kaip ją turinčių valstybių interesų išraiška, kuri nėra susijusi su tarptautinio saugumo klausimais, o daugiausiai – su pačių valstybių nacionaliniais interesais. Daugelis Saugumo Tarybos reformos šalininkų išreiškia nuomonę, kad beveik prieš 70 metų sudaryta struktūra slenka į stagnaciją ir neįgalumą spręsti tarptautinio saugumo klausimus dėl pasikeitusios tarptautinės aplinkos.
Diskusijos dėl Saugumo Tarybos reformos ypatingai suaktyvėjo 2005 m., kai tuometinis Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Kofi Annanas paskelbė „Didesnėje laisvėje“ (angl. „In Larger Freedom“) planą, kuriame jis išdėstė dvi galimas alternatyvas reformuoti Saugumo Tarybą. Pagal planą „A“ Saugumo Taryba turėtų būti papildyta šešiomis naujomis nuolatinėmis narėmis ir dar trimis nenuolatinėmis, kas sudarytų iš viso 24 valstybes Saugumo Taryboje. Planas „B“ išreiškia tokį patį narių skaičių (24), tačiau būtų sudaryta nauja aštuonių valstybių grupė, kurios būtų renkamos ketverių metų laikotarpiui, kartu padidinant nenuolatinių narių skaičių viena valstybe. Pagal šių pasiūlymų gaires vyko diskusijos ir derybos tarp Jungtinių Tautų valstybių narių, tačiau prieš pat Tūkstantmečio +5 susirinkimą 2005 m. tapo aišku, kad bendro sutarimo pasiekti nepavyks.
Derybos dėl Saugumo Tarybos reformos šiuo metu yra aklavietėje, kol akademinės diskusijos pateikia vis daugiau įvairių Tarybos reformos modelių. Tačiau reikia prisiminti, kad bet kokia reforma galima esant 2/3 Generalinės Asamblėjos palaikymui ir visų penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių sutikimui. Yra akivaizdu, kad 5 nuolatinės narės (Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos Federacija, Kinijos Liaudies Respublika, Prancūzija ir Didžioji Britanija) nėra linkusios atiduoti savo dominuojančių pozicijų.
Reforma Jungtinių Amerikos Valstijų akimis
Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra svarbu užtikrinti veiksmingą Saugumo Tarybos darbą. Jungtinės Amerikos Valstijos pripažįsta Saugumo Tarybos reformos būtinybę, tačiau, pasak JAV ambasadorės Jungtinėms Tautoms Susan E. Rice 2009 m. Neformaliame Generalinės Asamblėjos susitikime dėl Saugumo Tarybos reformos išreikštos pozicijos, yra aišku, kad JAV remia Saugumo Tarybos plėtrą taip, jog „nebus sumažintas jos veiksmingumas ar jos efektyvumas“.
Pagrindinis JAV interesas, kalbant apie Saugumo Tarybos reformą, yra JAV esamos įtakos išlaikymas, ir galimas narių skaičiaus didėjimas neturėtų susikirsti su šiuo tikslu. Saugumo Taryboje JAV dažnai ieško politinės paramos tarptautinės politikos iniciatyvoms, kurios tiesiogiai atitinka JAV strateginius siekius. Šie tiksliai varijuoja tarp sankcijų įvedimo nepalankiems rėžimams, remiamų valstybių interesų apsaugojimo ar intervencijos planavimo. Todėl JAV atsargiai vertina Saugumo Tarybos plėtros galimybes, kurios nesikėsintų į JAV pozicijas ir galimai tik padidintų jų daromą įtaką Taryboje.
Vašingtonui idealus plėtros scenarijus būtų galimybė pridėti G4 valstybes (Vokietija, Japonija, Indija, Brazilija) kaip nuolatines (arba ilgo laikotarpio) nares be veto teisės. Yra akivaizdu, kad veto teisės reforma nėra JAV interesų srityje, ji galimai sumažintų JAV turimą įtaką Taryboje. Pridėjus G4 valstybes, JAV įgautų du patikimus naujus sąjungininkus (Vokietija, Japonija) bei galimus sąjungininkus sprendžiant tam tikrus klausimus (Brazilija, Indija). Brazilijos ir Indijos įtraukimas kaip nuolatinių Saugumo Tarybos narių manoma sudarytų kliūčių JAV interesų įgyvendinimui per Tarybą, kadangi tam tikrais klausimais šių valstybių nuomonės išsiskiria.
Galima manyti, kad Brazilija ir Indija taip sustiprinusios savo pozicijas tarptautinėje politikoje aktyviau oponuotų JAV, bet JAV veto teisės išlaikymas ir jos nesuteikimas naujoms narėms išlaikytų visus svertus amerikiečių pusėje. Nesenai vykusio B. Obamos vizito metu Indijoje, JAV prezidentas, kreipdamasis į Indijos Parlamentą, pareiškė, kad jis ateityje mato Indiją kaip nuolatinę Saugumo Tarybos narę. Tai parodo Obamos administracijos palankumą Indijai ir tikslą gerinti dvišalius santykius, užsitikrinant Indijos galimą dalyvavimą Saugumo Taryboje kaip paramą JAV vykdomai politikai.
Rusijos Federacija – reforma svarbiais klausimas Jungtinėse Tautose
Rusija yra aiškiai išreiškusi savo nuomonę dėl Saugumo Tarybos reformos, kuri, anot oficialios pozicijos, yra vienas iš svarbiausių ir kompleksiškiausių klausimų Jungtinių Tautų darbotvarkėje. Tačiau panašiai kaip ir JAV, Rusija siekia maksimaliai išsaugoti savo turimą įtaką Saugumo Taryboje, kurios nesumažintų naujų narių įtraukimas ar kiti struktūriniai procedūriniai pakeitimai.
Rusijos Federacijos delegatai Jungtinėse Tautose išsako poziciją, kad jų valstybė būtų už kompaktišką instituciją, kurią sudarytų ne daugiau kaip 20 narių ir perspėja, kad įtraukiant daugiau narių, tai pasunkintų sprendimų priėmimą. Taip pat pabrėžiama, kad nepaisant kritikos, objektyvios analizės rodo, kad Saugumo Taryba yra viena iš efektyviausių tarptautinių institucijų. Rusija yra už nuolatinių valstybių statuso suteikimą G4 valstybėms – Japonijai, Vokietijai, Indijai ir Brazilijai, taip pat dviems lyderiaujančioms Afrikos valstybėms Egiptui ar Pietų Afrikai. Taigi, toks planas įtrauktų ir Afrikos žemyno valstybes, kurios yra minimaliai atstovaujamos Saugumo Taryboje. Tačiau apsvarstant esamą kai kurių valstybių opoziciją dėl nuolatinių narių statuso suteikimo G4 šalims, Rusija išreiškia poziciją, kad siekiant kompromiso veto teisė neturėtų būti išplėsta ir turėtų išlikti tik jau esamų nuolatinių narių dispozicijoje.
Tokia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos reforma būtų palanki Rusijos tarptautinės daugiapoliškumo sistemos strateginiam tikslui. Daugiau narių Saugumo Taryboje galėtų aktyviau atsverti JAV dominavimą tarptautinėje sistemoje. Minėtų valstybių įtraukimas į Saugumo Tarybą, manoma, sustiprintų BRICS (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos) bendradarbiavimą, kas galėtų tapti rimta struktūrine atsvara JAV vykdomai politikai. Tačiau Rusija, siekianti lyderiaujančios pozicijos, tokioje atsvaros strategijoje nėra linkusi atiduoti savo veto teisės ar paremti jos suteikimo naujoms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms.
Kinija – dėmesys Afrikai ir platesnės konsultacijos
Kinija taip pat remia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos reformą, tačiau, kaip ir kitos valstybės, turi savitą požiūrį į šį procesą. Anot Kinijos pozicijos, reformos prioritetas turėtų būti didesnis besivystančių valstybių įtraukimas į Saugumo Tarybą, kad jų balsas, labiausiai – Afrikos valstybių, būtų girdimas. Vis dėlto Kinija tiesiogiai nepareiškia, kokias Afrikos valstybes norėtų matyti Saugumo Taryboje. Tai sietina su Kinijos strateginiais bendradarbiavimo tiksliais Afrikos žemyne, o atskirų valstybių aspiracijų protegavimas galėtų pakenkti santykiams su kitomis. Taip Kinija, išreikšdama tvirtą paramą Afrikos reikalavimams įsilieti į Saugumo Tarybą, palieka valstybių kandidačių diskusiją atvirą ir sprendimo iniciatyvą perkelia į patį Afrikos regioną.
Taip pat vienas pagrindinių Kinijos pozicijos pasiūlymų yra plėsti ir kokybiškai pagerinti valstybių tarpusavio konsultacijų galimybes, kurios padėtų pasiekti platesnį susitarimą. Kinijos pozicijoje išreiškiama nuomonė, kad Saugumo Tarybos neįgalumas reaguoti į tarptautinio saugumo krizes gali būti įveiktas esant sisteminėms ir struktūrinėms konsultacijoms tarp Tarybos narių. Kinija mano, kad darbo metodai turi būti tobulinami, atsižvelgiantį į atvirumo, įsitraukimo, reprezentatyvumo principus.
Vis dėlto Kinija, siekdama padidinti besivystančių valstybių daromą įtaką Saugumo Taryboje, nėra linkusi diskutuoti apie veto teisės reformavimą, tuo nesiskirdama nuo kitų nuolatinių Saugumo Tarybos narių. Kinijai veto teisė yra tarptautinę sistemą stabilizuojantis mechanizmas, kuris negali būti suteiktas kitoms Tarybos narėms. Tai galima sieti su Kinijos tarptautinės politikos strategija – pagarba suverinitetui ir neintervencijai į kitų valstybių reikalus aspektais.
Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – bendras požiūris
Jungtinė Karalystės ir Prancūzijos pozicija dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos reformos yra bemaž vienoda. Abi valstybės, kaip ir kitos Saugumo Tarybos nuolatinės narės, pripažįsta reformos būtinumą.
Jungtinė Karalystė ir Prancūzija aktyviai remia G4 valstybių grupės (Vokietija, Japonija, Indija, Brazilija) tikslus tapti nuolatinėmis Saugumo Tarybos narėmis. Taip pat yra išreikšta pozicija, kad viena papildoma vieta turėtų būti skirta Afrikai, tačiau šalys nėra oficialiai išreiškusios paramos kuriai nors vienai Afrikos valstybei. Kaip ir Kinija, taip ir Jungtinė Karalystė kartu su Prancūzija siekia pagerinti Saugumo Tarybos veikimo metodus, kurie leistų padidinti Tarybos reprezentatyvumą ir galimybes aktyviai bei tinkamai reaguoti į kylančius tarptautinio saugumo iššūkius.
Tačiau abi valstybės yra susirūpinusios dėl dialogo, siekiant dabartinės padėties reformos. Matydamos, kad reformos derybos yra atsidūrusio aklavietėje, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija rodo savo atvirumą diskutuoti, svarstant įvairius reformos modelius. Tai buvo patvirtinta abiejų valstybių bendroje deklaracijoje dar 2008 metais, kur buvo pasakyta, kad reforma galėtų apimti naują vietų kategoriją, nustatant ilgesnį laikotarpį negu dabartinių renkamų narių, ir šie terminai būtų pratęsiami, o etapo pabaigoje galėtų būti nuspręsta tokias valstybes paversti nuolatinėmis narėmis. Vis dėlto tiek Jungtinė Karalystė, tiek Prancūzija nekalba apie veto teisės reformavimą ir apie tai, ar naujoms nuolatinėms narėms būtų suteikiama tokia teisė.
Reformuoti negalima ignoruoti (kur dėti kablelį?)
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos reforma yra sukoncentruota ties dviem pagrindiniais aspektais – Tarybos narių skaičiaus didinimu ir veto teisės reformavimu. Tačiau pasiekti norimų rezultatų nepavyksta dėl plataus konsensuso būtinybės.
Didžiojo penketo valstybės vieningai išreiškia pozicijas, kad Saugumo Tarybos reforma yra reikalinga. Vis dėlto galima matyti, kad valstybių interesai yra nukreipti į savo dominuojančių pozicijų išlaikymą, apie ką galima spręsti iš šių valstybių nenoro atiduoti savo veto teisės ar ją suteikti kitoms valstybėms. Beveik vieningai yra sutariama dėl G4 valstybių įtraukimo į Saugumo Tarybą nuolatinių narių teisėmis, tačiau be veto teisės. Penketo valstybės, išskyrus JAV, kuri nėra išsakiusi aiškios pozicijos, palaiko Afrikos žemyno siekus turėti nuolatinę vietą Taryboje. Prancūzija, Jungtinė Karalystė bei Kinija kaip reformos dalį akcentuoja darbo metodų tobulinimą, įtraukiant daugiau konsultacijų, kurios padidintų galimybes pasiekti bendrą sutarimą.
Tačiau didžiųjų valstybių interesai ar išreiškiama parama tam tikroms valstybėms kartais atrodo butaforinė, nes jos suvokia, kad visa reforma yra įstrigusi, o išeities taško nepavyksta surasti. Yra daug diskusijų tarp pretenduojančių valstybių užimti nuolatinių narių vietas, kurios sudėtingomis paverčia net menkiausio sutarimo galimybes. Brazilijai oponuoja Meksika, Indijai – Pakistanas, Pietų Korėja išreiškia poziciją „kodėl Japonija, o ne mes“. Iš to galima matyti, kad ne tik didžiųjų valstybių skirtingi interesai stumia reformą į aklavietę, bet ir kitų valstybių nesugebėjimas susitarti dėl to kas turėtų užimti papildomas vietas prie Saugumo Tarybos stalo. Todėl daugeliu atvejų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos reforma išlieka ir tikėtina išliks stagnacijos padėtyje, kol tarptautinės politikos realybė tols vis toliau nuo Tarybos galimybių ją kontroliuoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!