Korporatyvinis vakarėlis kartu su partnerių firma. Pirtis. Banketas. Uždara teritorija. Dažni tokie renginiai būdavo. Mano santuokoje vektoriai jau buvo pakrypę link skyrybų, tad namo neskubėdavau...
Kaip jau įprasta – vedu vynų degustaciją. Bendri vyno kokybės kriterijai. Slaptas vertinimas. Naujoji Zelandija, berods. Daug kartų tai daryta, tad man kaip ir nieko naujo. Atkemšami buteliai ir liejasi laisvai raudonasis... Keliasdešimt žmonių įdėmiai klausosi. Man tai ir lengva ir sekasi. Pastebiu prie stalų vieną ypač įdėmų gan neblogai atrodančios jaunos moters žvilgsnį. Ji – ne darbuotoja. Kažkieno žmona.
Tarp partnerių yra ir keletas paprastą darbą dirbančių vyrukų, ir komersantai, ir firmos vadovai. Moteris kažko paklausia. Atsakau. Iš reakcijos matau, kad jai įdomu. Tačiau man nuojauta kužda, kad ne šiaip sau įdomu. Ji žavisi. Žavisi mano iškalba, retorika, žiniomis... Jai tai svarbu. Ir man kyla klausimas – kodėl taip godžiai ir ar randa tai savo vyriškyje.
Išsiskirstome. Vyrai – į kubilą, prūdą. Moterys irgi kažkur. Mėgstu paplėšyti gerklę... Dainų netrūksta. Tačiau pastebiu, kad tos moterytės niekur nėra. Taip pat pastebėjau, kad ji visą vakarą su niekuo iš vyrų nebendravo.
Temsta. Apsirengęs nueinu už pirtelės kampo ir randu ją vieną ant rąsto atsirėmusią. Numetu kažkokį juokelį. Prisėdu šalia. Mielai kalba. Net pati iniciatyvą rodo. Nežinau, kokiais kūno receptoriais jaučiu ją tiesiog į mane visu kūnu atsisukusią. Kažkur klega kolegos. Painiava ir visi savomis pramogomis užsiėmę. Padarau kažkokius lengvus kūno gestus. Intuityviai. Ir ji tiesiog prilimpa prie manęs. Ir viskas taip greit vyksta... Lengvas alkoholis ir svaiginanti vakaro vėsa... Lengvai glamonėjamės. Jos ranka lyg netyčia praslysta man žemiau juosmens ir panašu, kad jai patinka ką ten pajaučia.
Kažkokie keisti žodžiai... Ir aiškiai matau, kad ji neprieštarauja. Net ir palietus ten... Staigiu judesiu apsuku ją. Mielai paklūsta. Palenkiu ją ir ranka glamonėju. Nesipriešina. Džinsiukai nuslysta žemyn... Randu kelnaites ir keliauju žemyn. Palenkiu ją dar stipriau... Ir išgirstu jos „Ne“. Tylų tylų, tiesiog oru išspaustą šį garsą iš gilumos. Pauzė. Paskui vėl beviltiškas „Ne“. Neskubu, bet matau, kad abejoja. Neskubu ir vėl „Ne“, bet nesipriešina. Pauzė. Viskas nuslūgsta. Moterytė lyg susigriebia... Staiga susitvarko. Žiūri į akis lyg atsiprašydama. „Nepyk. Negaliu. Aš ištekėjusi. Negaliu.“
Aš ir dabar nežinau kieno ji žmona. Tačiau tikrai žinau viena – kažkas kažkur pas juos ten sušlubavę. Ir sprendžiant iš to, kaip ji ausimis rijo stipraus, savimi pasitikinčio patino žodžius – ji rado jame kažką, ko nepamatė saviškiame.
Tai ne vienintelis atvejis, kai mačiau galvą praradusias ištekėjusias moteris. Net stiprias ir ryškias... Net garsias. Žinote, kas joms visoms bendra. Ogi kažkas negerai ten jų porų viduje. Ir jei ji tik prabyla – nusivylimas, nusivylimas, nusivylimas. Ne tas. Ne toks. Nieko nevertas. Neįdomus. Paprastas. Primityvus. Nusišneka. Bjauru klausyti... Nors ir geras... Dažniausiai geras. Pereinant į panieką.
Ir tai jau yra visiškas finišas jų poros gyvenime. Ir dažnai net ne tiek svarbu, ar jis grubus, ar išgeria. Aišku, ir tam yra ribos. Bet jei tuščias – viskas. Finišas. O moterų oi kokių nekvailų būna...
Ir visos jos nešiojasi su savimi tokias svarstyklytes. Tokias mažas, ir nematomas. Ir vos patraukus bet kurios moters dėmesį – ji iškart jus ant jų užmeta. Ir jei jų parodymai ją patenkino – po kiek laiko užmes dar kartą. Paskui dar ir dar... Paskui svers kas kelias minutes. Pasveria kiekvieną žodį, ką jūs kalbate. Ir kiekvieną jūsų darbą. Ir vargas tau, jei svarstyklių parodymai jos netenkina. Ji jas turi susireguliavusi dar iš vaikystės. Dar iš savo tėčio. Paskui sverdama savo pastangas, save pačią ir visą aplinką apie save.
Žiauri gyvenimo metrologija... Lengvasvoriai nurašomi be teisės pasitaisyti. Ir tu gali būti scenos, politikos ar gerbėjų liaupsinamas tūkstančiais. Bet savo moters laikomas menkysta. Ir ji teisi. Nes ji žino tai, ko nežino niekas. Tačiau jei moteriai jūs sveriate per mažai – gali būti, kad jai visad visur per mažai. Neretai tai tiesiog tokia jos mąstymo sankloda. Nepasitenkinimas kiekviename žingsnyje. Dažnai tai jos asmenybės dalis. Gal tokia pozicija jai padeda jaustis geriau, nes jaučiasi blogai. Galbūt dėl jos blogos savijautos jūs net niekuo dėtas. Tai gali būti parsinešta dar iš vaikystės. Bet kuriuo atveju – jei taip yra – ji ieškos išsigelbėjimo. Tegu ir trumpalaikio. Ar net apgaulės. Tegu savo pranašumą pajaus apgaudinėjama. Nesvarbu. Svarbu – pajaus, nes dažnai jaučiasi pažeminta dar nuo seniai seniai...
Bet kuriuo atveju – nepasitenkinimas veda prie neištikimybės. Ir žiauri gyvenimo logika yra ta, kad vyrų visad yra per daug ir jos visad turi iš ko rinktis. Gal ne gyvenimui, bet apvaisinimui tai tikrai. Ir net jei jūsų šeimoje viskas neblogai – bijau, kad perkandau, jog moteris, sutikusi daug vertesnį patiną, nedvejodama pastatys ant kortos viską už nuotykį su juo. Jai reikia jo apvaisinimo, ką jos bekalbėtų. Paskui lyg niekur nieko grįš į savo šeimą, bus gera žmona ir mama. O jūs, galbūt, auginsite svetimą kūdikį.
Savo partneriu patenkintos moterys tai daro labai retai. Kai kurios nedaro net mintyse. Tačiau jei savo vyro vertinime perbėgo katė – stipriam patinui šansas bus suteiktas labai greitai. Gal net ne vienam. Gal net nuolat ieškant vis kito: nes aplinkybės, vedę, nes saviškio negerbia, nes svarstyklės rodo per mažai.
Pabaigai – pora sparnuotų frazių: „Moterys nežino ko nori. Bet labai supyksta, jei to negauna“, „Aš moteris. Aš neprivalau būti protinga. Atsakymas – aš vyras. Aš neprivalau būti jausmingas“.