Senas pjaustymo stakles jau spėjo parduoti, bet pora paliko, neva nepardavė. Atrodo, istorija banali, bet jeigu tai nebūtų Lietuvos darbdaviai... Darbuotojus atleido per greitai, nemąstant, metalo pjaustymo specialistų liko tik pora žmonių, lazerinių staklių, aišku, niekas netikrino, todėl jos pridarė daug broko ir veikė nesklandžiai.
Viršininkai buvo labai nepatenkinti, nes užsakymų daug, technika nepatikrinta, neveikia, bet dirbti reikia. Lazeris pradėjo veikti tik po dviejų savaičių, bet darbas iš dalies buvo paralyžiuotas. Šį istorija daug ką pasako apie dabartinius verslininkus, kaip man atrodo. Situacija lyg iš anekdoto. Bet dabar noriu rašyti ne apie tai. Man tekdavo būti įvairiuose darbo pokalbiuose, kai kur tikrai darbdaviai stebindavo savo klausimais.
Ar Jums, mielieji skaitytojai, kada nors tekdavo duoti rekomendacijos iš savo praeitų darbo vietų? O man keletą kartų buvo pasiūlyta duoti telefono numerius buvusių darbdavių, kad iš jų gautų apie mane kažkokią nuomonę. Mano reakcija buvo paprasta, visada atsakydavau taip: nejaugi ketinate bendrauti su savo konkurentais? Kaip taip? Ir beveik visada man atsakydavo, jog jokių konkurentų čia Lietuvoje nėra, neva, jeigu darbuotojas geras, tai ir nėra ko bijoti. Žinokite, jau 30 metų praėjo nuo Sovietų Sąjungos griuvimo, tais laikais reikėdavo rekomendacijų, kai žmogus ėjo iš vieno darbo į kitą. Tada visos įmonės buvo valstybinės ir jokios konkurencijos nebuvo. O kas dabar? Tas pats? Darbdaviai nekonkuruoja, gali skambinti konkurentams ir šnekėti apie darbuotojus? Jums neatrodo, kad tai panašu į baudžiavą? Pasirodo, kad taip...
Deja, su tokiais klausimais iki vakarietiškos valstybės mums dar toli.
Dalyvavai darbo pokalbyje ir tave nustebino darbdavių klausimai? O gal esi pats darbdavys ir darbuotojų norai vertė kilstelėti antakį? Pasidalink savo istorija su DELFI skaitytojas, rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbo pokalbis“.