Darbdaviams labai tinkami tokie pažeidžiami darbuotojai. Jie gali tyčiotis žinodami, kad vis tiek neišeisi, o jeigu ir išeisi – nieko tokio, nepakeičiamų nėra.
Nepaisant to, kad ir taip atlyginimas gana skurdus, dar ieškoma būdų, kad tik mažiau reikėtų mokėti. Ir jeigu pirkėjų nėra daug, darbuotojai vejami namo. Taip iš jų atimamos valandos, kurios turėtų būti išdirbamos per mėnesį dirbant pilnu etatu. Dėl ko pagrindinis atlyginimas nesiekia net minimalaus. O pasiteisinama tuo, kad tarifas valandinis – kiek dirbai, tiek gavai. Bet dirbantys žmonės juk nekalti, kad parduotuvės apyvarta krenta, mes norime dirbti tiek, kiek priklauso, o ne tiek, kiek jiems reikia.
Kam reikalingi trys darbuotojai, jeigu vienas gali padaryti tuos pačius darbus. Nubėgti į mišrainių skyrių, prikrauti lentynas, sužiūrėti galiojimus ir t. t. Po visko dar išklausyti, kaip blogai dirbame, kasdien patirti stresą, be sąmonės vakare grįžti pas vaikus... Čia dirbu virš trejų metų. Per tą laiką pašlijo sveikata, teko pradėti vartoti antidepresantus. Be vaistų į darbą išeiti neįmanoma.
Graudu, liūdna ir pikta, kai tenka sistemoje pildyti apklausas apie darbo sąlygas, o visiems darbuotojams yra griežtai nurodoma žymėti, kad viskas labai gerai. Taip išvengiama problemų sprendimo.
Netikiu, kad kada nors kas pasikeis. Didžiausiam priešui nelinkėčiau patirti to, ką patiria prekybos tinklų darbuotojai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai, pasidalinkite savo patirtimi! Esate dirbę ar dirbate prekybos srityje ir turite savo pastebėjimų? Ar sutinkate su šio kasininku dirbusio vyro pasakojimu? Rašykite mums el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas prekyboje“.