Šioje situacijoje įžvelgiu labai paprastą priežastį – mes patys esame taip įbauginti rinkos diktuojamų kainų ir sąlygų, kad tampame kompleksuoti ir mūsų bet kokia vertė krenta tiesiog akyse.
Esmė, kaip išsiaiškinau ir ką girdžiu iš darbdavių: „Štai, Jums pavyzdys – doktorantūros studijas baigęs asmuo tikisi žemesnio atlygio, nei pageidaujate Jūs“ arba „žmonės žino, kokios kainos yra rinkoje, o Jūs panašu stipriai nesiorientuojate...“.
Tai pasakykite man prašau – mes norime gyventi oriai, o patys šitaip save nuvertiname, net nesistengiame keisti situacijos darbo rinkoje?!
Ar mums patinka ši „lengva“ mazochizmo forma, ar negana būti nuolankiems? Gal būkime kuklūs, bet labiau savimi pasitikintys – juk esame darbšti, gabi tauta, tad nebijokime tinkamai savęs motyvuoti. Visiems nuo to bus tik geriau.
Ar tik lieka galutinis sprendimas – dar viena emigrantų šeima?..
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
O kaip tau sekasi dalyvauti darbo pokalbiuose? Ar prašyti adekvataus atlyginimo lietuviams vis dar gėda? Papasakok savo istoriją ir siųsk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbo pokalbis”.