Kaip bebūtų, retam kuriam pasiseka gauti vietą po saule ir dirbti pagal savo specialybę, nekalbant apie užmokesčio dydį. Dabar užmokestis nėra toks aktualus kad bent jau gautum tokį darbą, kuris bent minimaliai būtų susijęs su specialybe. Kas skaudžiausia, tie, kurie nesugeba rasti darbo pagal įgytą išsilavinimą, turi girdėti tokius komentarus: „tu nemoki ieškoti”, „nenori dirbti už minimumą”, „iškeli savo vertę”, „esi per jaunas” ir panašius nusiskundimus.
Dabar pagalvokite, kaip jaunam žmogui, vos baigusiam studentauti, kopiančiam į šį laukinį kapitalistinį gyvenimą reikia išsilaikyti? Ką jis turi? Turi popierių įrodantį, kad dar turi „košės” galvoje arba gerą lapės apsukrumą. Vis kažkas. Bet kas toliau? Studentas neturi jokio nuosavo turto, nes buvo išlaikytas tėvų arba geriausiu atveju dirbdavo po paskaitų, bet gi turtų iš to nesusikrausi. Ar ne?
Ko jaunas žmogus nori? Kaip ir visi kiti. Greičiausiai svajoja apie šeimą, nuosavą jaukų butą ir geras darbo sąlygas. Na, ir kas toliau? Gauna pasiūlymus dirbti už minimumą ir dar ne pagal specialybę? Tai yra pasityčiojimas iš save gerbiančių, gerai besimokiusių žmonių. Kodėl? Jei nori išsilaikyti kokiame didesniame mieste, padoriomis sąlygomis, tau minimumo paprasčiausiai nepakanka. Ką turiu omenyje „padoriomis sąlygomis“? Gyventi mažame butuke, į kurį būtų malonu sugrįžti po darbų. Niekas nekalba apie brangiausias mašinas, rūbus, restoranus ir kitus dalykus. Paprastai, kukliai, bet jaukiai. Norint taip gyventi, minimumo tikrai nepakanka.
Nekalbu apie tuos jaunus žmones, kurie svajoja jau 23 metų lesiti sau viską, ko širdis geidžia. Prabangos, statuso, pinigų, mašinų ir kitų dalykų. Tokie savo vertę iškelia iki padebesių. Nenori dirbti už minimumą net pagal savo specialybę. Nežino, ką reiškia kilti karjeros laiptais, nes tai tiesiog neaktualu. Tiek kruvino prakaito į mokslą įdėjus, o gal net ir savo tėvų lėšas, „popierius rankose” neišpildo lūkesčių.
Ar jaunas žmogus yra užtikrintas, kad gali kilti karjeros laiptais ir ištrūkti iš gyvenimo, kuris vadinasi „vos galą su galu suduriu”? Greičiausiai čia lieka mįslingiausia paslaptis. Jei darbdaviai suprastų, kaip jaunam žmogui, nieko neturinčiam savo, gyventi už minimumą yra labai sudėtinga, greičiausiai į jį žiūrėtų kitomis akimis. Dabar darbdavys nematęs vargo, neragavęs didelių mokesčių, kurių ne visi atlyginimai „išneša“, niekada nesupras jaunuolių. Darbdaviai, nemaišykite „išpindėjimo” su baime gyventi skurde dirbant valdišką, privatų darbą.
Galų gale, atskirkit ir tai: jei jaunas žmogus sutinka dirbti pagal specialybę už varganą minimumą ir už sunkias gyvenimo sąlygas, tai jau daug ką reiškia. O jeigu darbdavys siūlo dirbti jaunam žmogui tai, kas jam visiškai neaktualu ir dar už minumumą?
Nenuostabu, kad jis tikrai kels sąlygas. Tai yra normalu, ko galite daugiau tikėtis? Skaudžiausia yra tai, kad tikrai dauguma jaunų žmonių dirbtų už tą minimumą pagal specialybę, bet kad mūsų rinka daugiau nieko nemato kaip tik runkelius (...), pardavimų sritį, juodadarbius. Nebelieka intelektualių užsiėmimų (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!