Be abejo, šilumos tiekėjams puikiai žinoma, kad santykinis šilumos sunaudojimas (vienam gyventojui, butui ar patalpų ploto vienetui) nuolat mažėja ir toliau mažės. Tai lemia keletas veiksnių: visuotinis klimato atšilimas, kuris kol kas turi tendenciją didėti, naujų šiltesnių pastatų statyba ir senesnių pastatų šiltinimas, pažangesnių šilumos tiekimo sistemų diegimas bei kitos priemonės, įgalinančios taupyti nuolat brangstančią šiluminę energiją.
Taip pat ne paslaptis, kad sparčiai mažėja dujų, naftos ir kitos įprasto kuro atsargos, todėl jų brangimas neišvengiamas. Kaip neišvengiamas ir energijos gamybai bei tiekimui naudojamų įrengimų ir vamzdynų remontas bei priežiūra. Šilumos tiekėjams kyla klausimas, kaip tokiu atveju užsitikrinti pajamas?
Einama lengviausiu keliu - jei negalima priversti šilumos ėmėjus sunaudoti daugiau šilumos, reikia didinti šilumos kainą. O didėjanti šilumos kaina privers vartotojus dar mažinti šilumos vartojimą, o mažėjantis vartojimas privers vėl didinti kainą ir t.t. Jau dabar šilumos kaina pasiekė tokį lygį, kad didelė dalis daugiabučių namų gyventojų nebepajėgia sumokėti už šilumą, kadangi jų pajamos mažesnės už išlaidas arba baigiasi jų kuklios santaupos.
Šiuo metu didžiųjų miestų (Kauno ir Vilniaus) energijos tiekimo bendrovės jau patiria didžiulius nuostolius dėl gyventojų įsiskolinimo už šilumos energiją, kuris kasmet didėja. Šilumos tiekėjai eina lengviausiu keliu - savo produkcijos kainą didina, o vis didesnė vartotojų dalis nebegali tokios kainos mokėti. Belieka vienintelė išeitis - padengti įsiskolinimą už šilumą parduodant savo vienintelį turtą - būstą (arba tai padarys antstolis). Perspektyvoje – pusiau ištuštėję daugiabučių mikrorajonai, o šalia jų – bakūžių kvartalai, kuriuose gyvena netekusieji butų. Žodžiu, laukia abipusė krizinė situacija – abipusis šilumos tiekėjų ir vartotojų bankrotas.
Manyčiau, kad norint šios krizinės situacijos išvengti arba bent jau sušvelninti jos pasekmes, reikalingi esminiai šilumos gamybos ir tiekimo strategijos pokyčiai. Vien drastišku kainų didinimu problemos išspręsti nebepavyks. Norėčiau atkreipti visuomenės, o ypač šilumos tiekėjų, dėmesį į kai kuriuos veiksnius, kuriuos pirmiausia reikėtų įvertinti peržiūrint minėtą strategiją.
Ši strategija turėtų būti nukreipta į šilumos gamybos decentralizaciją, plačiai naudojant alternatyvios energijos šaltinius. Bandysiu tai paaiškinti plačiau Kauno regiono pavyzdžiu, kuris gal galėtų tikti ir kitiems regionams. Šiuo metu Kauno Elektrinėje (KE) pagrindinis dėmesys skiriamas šiluminės energijos gamybai ir tiekimui, antroje vietoje paliekant elektros energijos gamybą. Šiluma taip pat gaminama visoje eilėje rajoninių katilinių ir tiekiama Kauno miestui bei regionui.
Šilumos tiekimas vartotojams vyksta šilumos vamzdynų pagalba, kai kurių trasų ilgis skaičiuojamas dešimtimis kilometrų. Šilumos nuostoliai vamzdynuose sudaro 25 proc. ir daugiau. Investuojamos nemažos lėšos tiek KE modernizavimui ir plėtrai, tiek ir šilumos vamzdynų remontui ir renovacijai.
Reorganizuojant energijos gamybą KE, pagrindinį dėmesį reikėtų skirti elektros energijos gamybai, paliekant šiluminės energijos gamybos apimtį tik tokio dydžio, koks atsiranda kaip atliekinė energija gaminant elektrą. Šilumą tiekti tik vartotojams, esantiems nedideliu atstumu nuo KE. Rajoninėse katilinėse gaminti tik tokį šilumos kiekį, kuris patenkintų kelių kilometrų spinduliu aplink šilumos gamintoją esančius vartotojus. Taip atsirastų galimybė sumažinti didelius šilumos nuostolius vamzdynuose, sutrumpėjus vamzdynams atpigtų jų eksploatacija.
Sumažėtų KE ir rajoninių katilinių tiekiamos šilumos kaina. Be to, būtų gaminama daugiau elektros energijos, kuri gali būti perduodama didesniu atstumu su mažesniais nuostoliais ir naudojama universaliau, taip pat ir šildymui. Šis šilumos gamybos modelis turėtų būti laikinas iki tol, kol tradicinės kuro rūšys išseks arba pabrangs iki neberealių kainų. Arba kol susidėvės trasos ir įrengimai.
Kitiems šilumos vartotojams, kurie yra nutolę nuo šilumos gamintojų daugiau, negu ekonomiškai pagrįstas atstumas (jį reikėtų apskaičiuoti), būtų tikslinga šilumos gamybai naudoti alternatyvios energijos šaltinius. Tai galėtų būti šilumos siurbliai, kurie naudodami elektros energiją, pagamina apytikriai 5 kartus daugiau šilumos, negu tiesiogiai šildant elektra (tam tikslui galėtų būti naudojama pigesnė nakties elektros energija).
Tai galėtų būti ir saulės kolektoriai, kurie saulėtą dieną sušildo vandenį (ar kitokį skystį) iki 60-70 laipsnių, o apsiniaukusią dieną trūkstamą šilumos kiekį būtų galima papildyti iš kitos rūšies šilumos šaltinių. Šie alternatyvios energijos šaltiniai jau yra daug kur naudojami, ir jų eksploatavimo patirtis sako, kad esant dabartinėms kuro kainoms atsiperka per 6-8 metus.
Saulė yra milžiniškas ir pagrindinis energijos šaltinis Žemėje, todėl pirmiausia reikėtų stengtis išnaudoti ją. Žemę pasiekianti Saulės energijos dalis yra tūkstančius kartų didesnė, negu jos reikėtų visos mūsų planetos reikmėms. Saulės ir kitų alternatyvios energijos šaltinių panaudojimas leistų sumažinti tradicinio kuro, kuris brangsta ir jo atsargos mažėja, įtaką energijos kainai. Saulės energiją išnaudoti galima fotoelektrinių baterijų pagalba, kurios nors ir nepigios, tačiau gamina elektros energiją beveik apskritus metus.
Taip pat naudotini ir saulės kolektoriai, kurie yra palyginti nebrangūs. Pasaulyje jau yra statomos stambios saulės energijos koncentracinės jėgainės, kurios aprūpinti energija pajėgia ištisą regioną. Derinant tarpusavyje kelis alternatyvios energijos šaltinius galimą pasiekti maksimalų efektą, kurį turėtų nustatyti specialistai. O alternatyvių energijos šaltinių paskirstymui būtų galima išnaudoti esamus kvartalinius šilumos tinklus ir esamas boilerines, tai leistų atpiginti jų įdiegimą.
Pirmoje eilėje išsprendus alternatyvių energijos šaltinių pritaikymą objektuose, labiau nutolusiuose nuo dabartinių šilumos gamybos punktų (KE ir rajoninių katilinių), reikėtų palaipsniui šį darbą tęsti ir likusiuose objektuose. Tada, pasibaigus įprastinio kuro atsargoms arba jam pabrangus iki nerealios kainos, būtume tam pasirengę.
Alternatyvios energijos šaltiniai jau dabar galėtų būti naudojami daug plačiau, tačiau kol kas jų įdiegimą stabdo žmonių mąstymo psichologinis barjeras. Esame pripratę mąstyti tradiciškai, tačiau sparčiai besikeičianti energetinė situacija mus verčia imtis esminių permainų.
Manau, kad pats laikas ne tik keisti mūsų mąstymą, bet ir imtis konkrečių veiksmų. Planetoje yra pakankamai pavyzdžių ir patirties, kurią galima panaudoti rengiant naują energetikos strategiją ir ją palaipsniui įgyvendinant.
Šiuo noriu tik atkreipti visuomenės ir specialistų dėmesį į klausimo aktualumą ir pateikti kai kuriuos savo pamąstymus apie galimus jų sprendimo kelius. Konkrečias strategijas rengti bei jas įgyvendinti turi specialistai, tereikia tik išnaudoti jų žinias ir patirtį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!