Nors šioje šviesą ir gėrį skleidusioje šventėje dalyvio korteles išsidalino daugiau nei 22 tūkst. moksleivių iš Lietuvos, Latvijos ir netgi Rusijos, tačiau šįkart pabandysiu perteikti patirtį ir prisiminimus 5 tūkst. dalyvių, kurie kasdien negailėdami savęs, jėgų ir sveikatos šlifavo kiekvieną šokio brėžinių centimetrą alinančiose repeticijose, dedikuotose tam, kad liepos devintąją įvykusiame uždarame ir pačiame įspūdingiausiame šios dainų šventės renginyje, Ansamblių vakare „Koks gražus tavo veidas, gimtine“, iš tiesų netrūktų įspūdžio.
Įdomu, neįdomu – čia jau subjektyvus vertinimas, tačiau dainų šventės prisiminimai lieka visam gyvenimui ir yra vienas iš tokių įvykių, kurie palieka pėdsaką visam laikui. Koks tas pėdsakas ir prisiminimai – kiekvienas įvertina pagal savą skalę. Taigi, žvilgsnis ten, kur maga pažiūrėti daugeliui – į 2016-ųjų Moksleivių dainų šventės užkulisius.
Namai ten, kur čiužinys ir dušas
Dauguma tų, kurie vyko į dainų šventę, kaip niekada gerai buvo informuoti dėl įvairių buitinių sąlygų. Niekam neliko paslapčių, kad beveik savaitę teks miegoti ant čiužinių, maudytis bendruose dušuose, alkį malšinti nė iš tolo į naminį nepanašiu maistu, prireikus skalbti močiučių ir promočiučių „užpatentuotais“ būdais – rankomis, apginkluotomis ūkišku muilu. Vis dėlto, netrūko naivių asmenybių, kurios dar spėjo pasiteirauti lovų, atskirų kambarių ir sotesnių maisto porcijų. Bet apie viską nuo pradžių.
Gyvenimo sąlygos, nepaisant to, kad matrasai liko tėviškėje, buvo pakankamai kokybiškos. Iš žiniasklaidos sužinojus, kad tarp 22 tūkst. atsirado 2 tūkst. laimingųjų, gavusių lovas minkštesnei nakvynei, kilo menkutis bruzdėjimas, kuris nuslopo taip greitai kaip ir buvo kilęs. Jeigu dar pirmąją ar antrąją dieną ir buvo nepatenkintųjų miegu ant čiužinio, tai vėliau jie prisijungė prie likusių nuolankiųjų ir dėkojo laikinajai miego priemonei, kad galėjo bent šiek tiek laiko praleisti horizontalioje padėtyje ir pailsinti kūną bei it styga įtemptus raumenis.
Ieškoję atskirų liukso klasės apartamentų kiek nusivylė sužinoję, kad teks savaitę miego zona dalintis su kitais kolektyvo nariais tam paskirtoje klasėje. Asmeniškai man pagyventi savaitę tikrai ne silkių statinės dydžio klasėje, pasidalinti jos deguonimi ir nemaža erdve su kitais, problemų nebuvo. Ar buvo tuo nepatenkintų? Žinoma. Tačiau tiesiogiai su tokiais liaudies meno atlikėjais man susidurti neteko. O gandai ir kalbų šaršalas, kaip žinia, sklendžia greičiau ir gyviau nei oras ar šviesa.
Kad gyvenimas mokykloje būtų visiškai komfortiškas ir atitinkantis bent minimaliausius reikalavimus, dauguma mokyklų susiruošė praverti šalia sporto salės esančių bendrųjų dušų duris. Mokykloje pradėsiu jau dvyliktus metus, tačiau per juos pirmą kartą teko pabuvoti būtent šioje, gandais, mitais ir netgi legendomis apipintoje mokyklos erdvėje. Pikantiškumo jai suteikė tai, kad mokykloje, kurioje teko apsistoti ir man pačiai, šie dušai buvo įrengti rūsyje. Tiesa, didesnių skandalų, susijusių su vaiduokliais ar rūsių bildukais nekilo – dušai buvo tvarkingi, neapkalkėjusios galvutės dosniai liejo ir šaltą, ir karštą vandenį, buvo vietos ir persirengti, ir atlikti būtinąsias higienos procedūras. Tačiau labiau pasisekė moteriškosios lyties atstovėms.
Štai kolektyvų de facto gyvenusių Vilniaus Antakalnio gimnazijoje (verta paminėti, kad dalis de jure gyveno Antakalnio progimnazijos patalpose) vaikinams pasisekė menkiau – atsirado nelabai išauklėtas linksmuolis, kuris nepasikuklino jiems skirtame duše palikti (kiek teko girdėti) įspūdingų matmenų ekskremento. Šis įvykis sukėlė ažiotažą, daug kas traukė apžiūrėti pagarsėjusia tapusios vandalizmo vietos. Vis dėlto problema didesnių rūpesčių neatseikėjo – sumanūs vaikinukai rado išeičių nusiprausti, aplenkdami šią crime scene (angl. nusikaltimo vieta), kuri kiek vėliau buvo „nukenksminta“.
Ryžių fiesta ir Jo Didenybė kugelis
Kone atskiro straipsnio vertas Moksleivių dainų šventės dalyviams tiektas maitinimas ir jo įvairovė, kuri kito sulig kiekviena diena. Kuo labiau į nugarą šnopavo finalinio koncerto dvasia, tuo didesnio kotleto buvo galima tikėtis lėkštėje.
Didelę pagarbą reiškiu tam žmogui, kuris sumąstė, kad dar atvykimo dieną Ansamblių vakaro dalyviai nusipelnė gauti dalinį maitinimą – pietus ir vakarienę. Kelias valandas prasisukę Kalnų parko centre, dalyviai sužinojo džiugią naujieną – pietų metas.
Lyg alkani žvėrys jie ėmė gūžėti į netoliese tam reikalui sumontuotą palapinę, tikėdamiesi neprastai užkąsti. Ir sulig šia akimirka nuvilnijo nusivylimo atodūsis – porcijų dydis galėjo nustebinti net šokėjas, ką jau kalbėti apie šokėjus. Dvi dešrelės, šaukštas ryžių, arbatinis šaukštelis tik raudona spalva išsiskyrusio pomidorų padažo ir ketvirtadalis agurko – pietūs prakaituojantiems šokėjams likus šešioms valandoms iki kito maisto davinio atrodė apgailėtinai. Tiesa, šiuo klausimu aš buvai visiškai patenkinta – merginoms tokia porcija buvo tikrai soti, neužkemšanti skrandžio, tačiau numarinanti alkio kirminuką. Tačiau metus žvilgsnį į vaikinus, apėmė gailestis – tokios porcijos tapo tikra pašaipa galingiems ir stuomeningiems šokėjams.
Kaip bebūtų, jau antrą dieną niekas nebesistebėjo šykščiomis porcijomis, juolab, kad buvo atrastas išsigelbėjimo šiaudas – netoliese „bazavosi“ kelios maisto prekių parduotuvės, Antakalnio mikrorajone netrūko nei tradicinius turkiškai lietuviškus patiekalus – kebabus – tiekiančių užkandinių, nei picas kepančių picerijų, todėl dieną stambėję alkio kirminai būdavo užmušami vakarais.
Stebėtis visomis dienomis skatino ne tik bejėgiškai menki porcijų dydžiai, bet ir kitusi maisto pasiūla. Pirmąsias tris dienas kone kaskart karaliavo ryžiai – nežinia, ar tai buvo slaptas siekis šokėjus paversti japonų samurajais, ar tiesiog taupymo sumetimais pasirinktas produktas, tačiau ryžiai dominavo tiek garnyruose, tiek sriubose. Tik nuo trečiosios dienos racionas tapo platesnis – atsirado ir troškintų daržovių, ir makaronų, ir netgi buvo dalinami sausieji daviniai, kuriuose buvo galima aptikti ir „Musli“ batonėlių, ir vaisių, ir netgi sumuštinių. Dar kartą nustebti privertė prieš pat Dainų šventės finalą kone kardinaliai pasikeitęs meniu – šokėjai pietums gavo tik kiek persūdyto kugelio, galėjo pasimėgauti blynais su džemu ir uogiene, užkandžiauti obuolių pyragu, beveik minkštomis bandelėmis, skanauti vandens su citrinos poskoniu. Kuo labiau artėjo liepos devintoji, tuo skaniau buvo apgaudinėjami šokėjų skrandžiai.
Vienintelis dalykas, dėl kurio vieningai nesiskundė nė vienas šokėjas – vanduo. Šio gyvybiškai svarbaus skysčio buvo galima rasti visur, visada ir tiek, kad būtų galima numalšinti troškulį. Jeigu buvo kilę vaidų dėl maitinimo ir jo kokybės, tai dėl H2O visi sutarė puikiai ir taikiai, o vandens aparatų užteko aptarnauti tiek mokyklų gyventojus, tiek repeticijų dalyvius.
Viens, du, trys – pašokti
Tikriausia nebūsiu apšaukta melage, jeigu tvirtinsiu, kad bene labiausiai visiems atminty išliksiantis momentas – antihumaniškas repeticijų kiekis nebehigieniškomis sąlygomis. 9 ar 13 valandų trukusios repeticijos išvargino tiek fiziškai, tiek morališkai.
Nėra nieko keisto, kad siekiant maksimaliai gero, darnaus ir žavingo varianto finaliniame koncerte, tenka paplušėti iš peties. Tačiau kaip ir kokiomis sąlygomis – jau atskira tema. Tokie jau dabartinio gyvenimo dėsniai, kad visiems baisiai maga pasiekti gerą rezultatą per kuo trumpiausią laiką, su kuo labiau sutelktais ištekliais. Deja, žmogus, dirigavęs mūsų dalies šokių statymui Kalnų parke, kiek apsiriko pasirinkdamas metodus – šokėjams teko suktis tais pačiais ritmais valandų valandas, kenčiant liepai nebūdingus ledinio vėjo gūsius, kone kiaurai košiančius nuolat lietaus merkiamus tautinių šokių atlikėjus. Ir… Taip, lietus šokėjus mylėjo kaip niekada – pliaupte pliaupė kone be perstojo visas dienas iki pat generalinės repeticijos ir pagrindinės koncerto akimirkos.
Liūdna, tačiau sušalusiems, pavargusiems, iš dalies alkaniems, šalto lietaus permerktiems šokėjams nebuvo pasiūloma sušilti ar racionaliai sutvarkyti repeticijų sąlygas ir grafikus. Vietoje to, tiek Kalnų parke, tiek puikiame Fabijoniškių mokyklos stadione, tiek vienintelėje uždaroje repeticijų erdvėje – Lietuvos lengvosios atletikos manieže – aidėjo vien „stop stop stop“ ar „viens, du, trys – pašokt“, o žodis „nelygiuojat“ tapo galvos skausmu kone kiekvienam. Kad būtų dar pikantiškiau, šokėjams teko pašokti ir talžomiems krušos, aplink siautėjant dėdei perkūnui – tik visiškai įsismarkavus audrai buvo suteiktos 20 minučių pailsėti ir palaukti audros pabaigos.
Nėra apie ką diskutuoti – dėl tokio masto renginio pasistengti ir pasiaukoti reikia, ir netgi labai. Tačiau ar tokiomis sąlygomis? Sostinėje yra ne viena didelė erdvė su stogu, kurioje tikrai gali repetuoti ir didesnė masė žmonių, nei maždaug tūkstantis vienu metu repetuojančių sušlapusių ir sušalusių šokėjų. Deja, organizatoriai viską atidavė į motinos gamtos rankas, kurios tą savaitę negailestingai laistė didelius ir šaltus lietaus lašus, kurie žalos pridarė ne vienam šokančiajam. Kaip bebūtų gaila, ir Vilniaus GMP (greitosios medicinos pagalbos) medikai darbo turėjo – nemažai šokėjų į juos kreipėsi dėl įvairių negalavimų šios dainų šventės metu. Ne visi negalavimai buvo susiję išskirtinai su oru, tačiau beveik visiems įtaką padarė kiek žalingos šios dainų šventės gyvenimo ir darbo sąlygos.
Laimi kančios ar žvaigždės?
Nepaisant visko, išaušo lemtingoji liepos 9-oji, didžiojo koncerto diena, kuri nuviltų nepaliko. Visos šventės metu jos sąlygos man didesnių rūpesčių nekėlė, tačiau tie, kuriems vis dėlto kėlė, galop liovėsi burnoti ir pasimėgavo pačia švente. Klaidelių pasirodymuose liko, tačiau jos buvo tokios minimalios, kad meilė tautiniam šokiui, skambiai dainai ir bendrai įspūdingo renginio darnai užglaistė viską. Nusakyti to jausmo, kuris kunkuliavo viduje šokant ir stebint sausakimšas Kalnų parko tribūnas, tiesiog beveik neįmanoma, paprasčiausiai tai reikia pajusti.
Galbūt organizatoriai nepasistengė iki galo, galbūt jie persistengė, tačiau galutinis variantas turėjo atpirkti visas fizines kančias, moralines, manau, taip pat. Per kančias kone visi vienareikšmiškai pakilo į išsvajotas žvaigždes – žiūrovai nuskambėjus paskutiniam akordui dosniai plojo atsistoję, o šokėjai nebetramdė laimės ašarų, į kurias susidėjo labai daug.
Neslėpsiu, verkiau ir aš. Tik kas glūdėjo tose ašarose – tegul lieka neatsakyta. Tačiau jose buvo labai daug neapsakomo grožio, laimės ir euforijos. Dainų šventė paliko įvairaus plauko prisiminimų visam gyvenimui, tačiau 90 proc. tų prisiminimų – tik patys geriausi. Esu dėkinga savo kolektyvui, vadovams už nuostabų laiką kartu. Šventės organizatoriams ir rengėjams – už fiziškai grūdinančias sąlygas. Šokių statytojai – už charakterio tvirtinimą. Ačiū pačiai Dainų šventei už visas emocijas. Nepaisant visko, kiekvienam linkiu nuoširdžiai stengtis visur, o tautinio meno mylėtojams patekti bent į vieną Dainų šventę, nes tai – galimybė ir potyris visam jūsų gyvenimui.
Rašinys buvo publikuotas ir autorės tinklaraštyje: https://zaliaoaze.wordpress.com
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ansamblių vakaro koordinatorė Inga Kriščiūnienė DELFI sutiko pakomentuoti DELFI skaitytojas atsiųstus įspūdžius apie repeticijas.
„Mes, organizatoriai, kūrėjai, savivaldybių dainų švenčių koordinatoriai, kiek įmanoma stengėmės padaryti viską kuo geriau, atiduodami „visą dūšią“, jaudinomės, kad tik viskas pavyktų, kad šventėje visi jaustųsi gerai, patogiai ir kad šventė būtų visiems.
Žinom, kad buvo visko: ir šlapia, ir darbo daug (repeticijų valandų skaičių skaitytoja šiek tiek padidino, arba pateko į tą dalį šokėjų, kurie šoko dviejose programos dalyse), ir gal maisto mažoka arba ne toks, kokio norisi, ir miegas ne patogiose lovose. Bet viskas atsiperka koncerto metu matant žiūrovus, bebraukiančius susikaupusiais ašaras, pajutus vieningą gerumo, bendrystės jausmą. Nenoras skirstytis po koncerto, nors jau gerokai po vidurnakčio ne tik tų 5000 koncertuojančių vaikų, bet ir daugiatūkstantinės žiūrovų minios, susirinkusios Kalnų parke rodo kad buvo verta darbuotis, verta pavargti... Rengėju vardu sakome DIDELIAUSIĄ AČIŪ už gražų rezultatą visiems dalyviams, visiems vadovams, savanoriams, lydintiesiems, tėveliams, medikams, policininkams ir kūrėjams, kurie „kankino“ jus (ir, patikėkit, patys vargdavo) bandydami išmokyti lygiuoti, ar išrašyti aikštėje įmantriausius raštus. Ačiū visiems už jūsų darbą, už jūsų laiką, už kantrybę, už supratimą, už bambėjimus, ir už gražią šventę“, – rašė I. Kriščiūnienė.
Kaip ji juokavo, „dėl gero oro, „su dievuliu buvo atlikti išankstiniai viešieji pirkimai“.
„Pasirodo, kaip žemėje, taip ir danguje. Ne visada tie viešieji pirkimai pasiteisina. Užsisakėm gausybę vandens, laukėme šilto, gero oro ir še kad nori – turėjom, ką turėjom. Dėl repeticijų uždarose erdvėse: Vilniuje jų ne taip ir daug, kad tilptų ne mažiau kaip tūkstantis dalyvių, juolab kad vien Ansamblių vakaro dalyviai vienu metu repetavo septyniose erdvėse, Šokių dienos dalyviai – dar septyniose. Išvažiavot, Vilnius nurimo, kaip po gražaus uragano, jaučiama ramybė tarsi kaime. Laukėm tos pabaigos, o dabar širdies kamputyje kabinėjasi liūdesiukas, lyg kažko ir trūksta. Lauksime jūsų (pamiršusių visus blogumus) po dviejų metų Lietuvos dainų šventėje, o po ketverių – vėl Moksleivių dainų šventėje“, – jau laukianti kitų švenčių prisipažino Ansamblių vakaro koordinatorė Inga Kriščiūnienė.
Komentarą apie šventės dalyvių maitinimą galite perskaityti dar jos metu publikuotame DELFI straipsnyje.