Susikroviau daiktus ir neramia širdimi ankstyvą penktadienio rytą pajudėjau link Seimo. Nedaug žmonių žinojo, jog išvažiuoju į Ukrainą, o daugumą tų, kurie žinojo, sakė, kad manęs laukia guminės milicijos lazdos (bananai), ašarinės dujos ir kiti pavojai. Aš net nesiruošiau jų klausyti ir nusprendžiau bet kokia kaina ten išvažiuoti. Jeigu prieš kiekvieną spontanišką įvykį galvočiau vien tik apie pavojus, turbūt, nieko įdomesnio gyvenime ir nenuveikčiau. Nors nori nenori nepaaiškinamas nerimas širdyje išliko iki tol, kol nusigavau iki autobuso.
© Autoriaus nuotr.

Maniau, kad bus vien tik vyresnio amžiaus žmonės, tačiau kolektyvo daugumą sudarė jaunimas. Buvo ir studentų, ir jau dirbančių, ir pensininkų. Mus pasitiko neramus šurmulys ir pora žurnalistų, kurie man ir mano kurso draugui Mantu Krasnickui, einant link autobuso, įsijungė kameras. Aš net pasistengiau demonstratyviai atmesti plaukus nuo veido, kad nelikčiau nepastebėta. Prie autobuso stoviniavo žmonės, baigdami pūsti cigarečių dūmus ir nekantraudami pradėti kelionę. Į autobusą iš Seimo sunešėm apie 30 Lietuvos respublikos vėliavų taip pat ir keletą vėliavų su Vyčio atvaizdu.

Pagaliau autobusas pajudėjo link pirmo sustojimo – Liublino. Turėdama laisvo laiko paklausiau poros keleivių nuomonės – kodėl jie nusprendė važiuoti į šią kelionę. „Jaunystės prisiminimai... Ir politikos prisiminimai, valstybiniai prisiminimai. Aš turiu pačius gražiausius prisiminimus iš Kijevo dar anų laikų, kadangi aš ten važinėdavau į didelę gamyklą, kur aš taisydavau savo profesionalią fotografijos aparatūrą“ , - teigė 74 metų fotomenininkas Liudas Verbliugevičius, pats save vadinantis „jaunu seneliu“. 38 metų verslininkas Darius Abromaitis, kuris didžiąją kelionės dalį šalia savęs turėjo kompiuterį, kad galėtų mums pranešti apie Ukrainoje esamą padėtį, atsakė, jog tik sužinojus apie šitą kelionę pirma mintis buvo noras viską pamatyti savomis akimis.

Žurnalistikos pirmo kurso studentas devyniolikmetis Mantas Krasnickas sakė, jog jis taip pat norėjo viską pamatyti gyvai, būdamas įvykių sūkuryje, o ne sužinoti sausus faktus iš žiniasklaidos. Džiaugiuosi, jog jam pavyko įtikinti tėvus išleisti į kelionę. „Visų pirma – solidarumas. Man svarbu, kad ukrainiečiai žinotų, jog mes juos palaikom ir tai darom ne tik nuo fotelių, bet ir šaldami su jais Maidane“, - pasakojo 32 metų prekybos vadybininkas Robertas Skamarakas, pateikęs ne vieną priežastį, kodėl jis norėjo vykti į Ukrainą.

Kai pasiekėme Lvovą, buvo vėlu, nes stojome pailsėti Liubline ir užstrigome Lenkijos pasienyje su Ukraina. Deja, bet nespėjome sudalyvauti planuotame masiniame mitinge miesto centre. Kai atėjome į aikštę, joje buvo likę apie 50 žmonių sutūpusių aplink kurstomą ugnį, tačiau net tada pajutome ten buvusią pakilią nuotaiką. Vietiniai gyventojai, planavę aikštėje likti per naktį, mūsų klausė, iš kur mes ir kodėl mes čia atvykome. Rimto veido ukrainietis iškilmingai užrišo vienam mūsų delegacijos nariui Ukrainos vėliavą ant pečių ir stipriai paspaudė ranką.

Dalis mūsų apsistojo „Apple“ viešbutyje, kita – pas Lvove gyvenantį estą. Viešbutis buvo apgailėtinos būklės, tačiau atitinkantis savo kainą – 9 eurai už parą. Negalėjome atsistebėti savininkų svetingumu: ryte lietuvių laukė ne tik patiekta arbata ir šiltos bandelės, bet ir virtų koldūnų puodai, bei stiklelis kai ko stipresnio.

Kitą rytą išvažiavome į Ukrainos sostinę – Kijevą. Visą kelionę mūsų grupės neoficialūs vadovai Andrius Tamulis ir Tadas Langaitis nepaleido telefonų iš rankų, nes turėjo suderinti vietą, kurioje mes galėtume nakvoti. Be to, per visą kelionę Ukrainos kelių policija mus buvo sustabdžiusi net penkis kartus, norėdama patikrinti vairuotojų dokumentus. Neabejoju, jog jiems nepasitikėjimą sukėlė mūsų autobusas su lietuviškais numeriais.

Dainavau su Ukraina: įspūdžiai po keturių dienų, praleistų Maidane
© Autoriaus nuotr.

Kijeve nakvynę mums parūpino vietiniai gyventojai, turintys laisvų patalpų apgyvendinti atvykusius protestuotojus. Aišku, sąlygos nebuvo pačios geriausios, nes teko miegoti ant grindų, tačiau niekam tai nerūpėjo – stogą virš galvos gavome nemokamai. Įsikūrę nedelsiant išvažiavome link pagrindinės aikštės. Galima sakyti, jau matėme savo kelionės tikslą, tačiau mus ir vėl sustabdė milicija, kuriai buvo paaiškinta, jog mes vykstame kaip turistai aplankyti netoli aikštės esančios filharmonijos. Nežinau patikėjusi ar nepatikėjusi milicija nusprendė mus šiek tiek palydėti. Suteikusi mums garbingą palydą – pavažiavusi porą šimtų metrų milicija mus paliko. Pagaliau mes galėjome išsitraukti vėliavas. Paėmusi trispalvę į rankas ir atsistojusi į vieną vorą kartu su tautiečiais, pajaučiau per kūną bėgiojančius šiurpuliukus. Filharmonijos languose matėme mūsų paradu susidomėjusius ir prabangiais kostiumais pasipuošusius dainininkus.

Netrukus pasiekėme savo kelionės tikslą – mes įžengėme į Maidaną. Gausybė Lietuvos vėliavų plevėsavo kartu su Ukrainos ir Europos vėliavomis. Aš žiūrėjau į Ukrainos žmonių sušalusius, bet laimingus veidus, mačiau, kaip pradeda šypsotis jų akys, kai pastebėdavo mūsų būrį. Jie mums mojavo, dėjo rankas prie krūtinės ir nuolatos dėkojo. Supratau, kad toks pakilus jausmas , kurį tuo metu jaučiau žingsniuodama aikšte, yra patiriamas tik porą kartų gyvenime. Mes atvažiavome paremti Ukrainos tautos ir gavome iš jos atsaką. Tokiomis aplinkybėmis galima suprasti, kas yra solidarumas, bendradarbiavimas tarp tautų, kas yra vienas kito palaikymas ir supratingumas tarp žmonių, kuriuos matai pirmą kartą gyvenime. Pirmas įspūdis, vos įžengus į aikštę, buvo stipriausias. Atsimenu, šnekėjom su Mantu, kad pagaliau mes čia atvykome, mes atvykome ten, kur yra sutelktas ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio dėmesys.

Kurį laiką stovėjome aikštėje, mojavome savąsias vėliavas kartu su ukrainiečių žydrai geltonomis ir klausėmės, ką dainuoja atlikėjai scenoje. Nors ukrainietiškai nesupratome, svarbu buvo tiktai būti kartu su Ukraina. Žmonės vienas po kito siūlė mums arbatos, saldainių ir sumuštinių. Vėliau mes pajudėjome link protestuotojų užimtos Rotušės. Tam, kad ten patekčiau, man reikėjo stovėti gana ilgą eilę. Sulaukiau daugybės klausimų, nes maždaug 90 proc. visų žmonių, kurie mane užkalbino, nežinojo, kokios šalies vėliavą nešu rankose. Tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės mums dėkojo už tai, kad atvažiavome jų palaikyti. Jaučiau, jog ukrainiečiai labai vertino mūsų paramą ir nepasididžiavo jos priimti.

Prie Rotušės durų budėjo veidus kaukėmis prisidengę protestuotojų savanoriai, kurie įleidinėjo ir išleidinėjo žmones iš pastato. Viduje vaizdas neapsakomas. Kažkada prieš porą savaičių tai buvo prabanga tviskantis pastatas, kuriame buvo įsikūrusi Kijevo miesto savivaldybė, dabar pastatas virto landyne. Ant kiekvieno kampo ilsėjosi nuvargę ir sušalę protestuotojai, pagrindinėje salėje mačiau vieną iš septynių medicinos punktų, ant kilimėlių miegojo mitingo dalyviai apsikloję Ukrainos vėliavomis. Garbingiausioje vietoje, ant pakylos, kur turėtų sėdėti aukščiausieji komisijos nariai ar teisėjai, sėdėjo keletas jaunuolių, kurie buvo susikėlę kojas ant stalo ir įdėmiai stebėjo praeinančius. Salės balkonuose buvo iškabinti plakatai, skatinantys nepasiduoti, koridoriuose pilna drabužių, taip pat savanorių, dalinančių arbatas ir maistą. Srautas pastoviai judėjo, žmonės keitėsi, vieni pavargę ateidavo, kiti atsigavę išeidavo. Vargiai būtum radęs laisvesnį plotą.

Dainavau su Ukraina: įspūdžiai po keturių dienų, praleistų Maidane
© Autoriaus nuotr.

Pagrindinėje salėje mus užkalbino žurnalistas iš Varšuvos radijo. Jis klausė, iš kur mes ir kodėl mes čia, klausė, ar tikim, kad revoliucija pavyks, klausė, kaip manome, ar tokių protestų pagrindinė varomoji jėga yra jaunimas. Iš tiesų, visi, kurie mumis domėdavosi , užduodavo tokius pačius klausimus. Jei paklausdavo mano nuomonės, ar revoliuciją įvyks, aš nežinodavau, ką atsakyti, nes niekas nežino, kaip pasisuks įvykiai, niekas nežino, ar tai pareikalaus aukų ir ar žmonės pajėgs išsilaikyti prieš valdžios spaudimą nutraukti mitingą.

Prieš vidurnaktį sužinojome, kad lietuviai yra kviečiami ant scenos tarti sveikinimo žodžio. Mes užlipome ir išgirdome, kaip mus sveikina tūkstančiai protestuotojų. „Moloci“ (šaunuoliai), – šaukė jie ir aš tiesiog netvėriau savame kailyje iš džiaugsmo. Tadas Langaitis visus angliškai pasveikino ir pasakė, jog paprasti lietuvių piliečiai, ir jauni ir seni išreiškia solidarumą Ukrainai, ją palaiko. Kiekvieną T. Langaičio ištartą frazę lydėjo pritariami minios šūksniai. Lygiai vidurnaktį į scena užlipo Ukrainos popmuzikos atlikėja Ruslana Lyžyčko – aktyvi opozicijos šalininkė ir 2004 metų Eurovizijos nugalėtoja. Prie scenos susirinkusiai miniai įjungus mobiliųjų telefonų švieseles buvo sugiedotas Ukrainos himnas, vėliau susirinkusieji sukalbėjo maldą. Stovėjome priešais milžinišką minią, matėme mėlyną švieselių jūrą, lengvai krintantį sniegą ir širdimi dainavome kartu su Ukraina. Aš nesu tikinti į Dievą, tačiau nusileisdama saviems principams ir iš pagarbos svarbiam ritualui, tyloje kartu su aikštėje stovėjusiais vyrais, moterimis ir vaikais suglaudžiau delnus maldai. Kai nulipome nuo scenos ir ėjome per aikštę, mus lydėjo plojimai ir šypsenos – protestuotojai mums dėkojo.

Nusprendėme dar porą valandų pasilikti aikštėje ir pabendrauti su ukrainiečiais. Labai apmaudu, kad nemokėjau ukrainiečių ar bent jau rusų kalbos, nes tiek daug norėjosi jų paklausti: kokios jų nuotaikos, ką jie jau yra patyrę ir ar jie pasiryžę išlikti iki pat demonstracijų galo. Tik jaunimas mokėjo angliškai, visi kiti stengėsi gestais ir daugeliui suprantamais rusiškais žodžiais paklausti jiems rūpimų klausimų. Prie manęs priėjo ukrainietis ir kaip visi pasidomėjo, iš kokios mes šalies. Sužinojęs jis paklausė, ar aš kalbu rusiškai. Išgirdęs neigiamą atsakymą jis nusijuokė ir pasakė, kad man labai dėl to pasisekė. Tai – ne pirmas atvejis, kai aš girdžiu, jog ukrainiečiai pradėjo vengti šnekėti rusų kalba.

Kai vaikščiojome už pagrindinės scenos įsikūrusiame palapinių miestelyje, pamačiau grupelę vyrukų, kurie sėdėjo ir šildėsi prie ugnies. Nusprendžiau juos nufotografuoti. Vienas iš jų, pamatęs mane išsitraukiančia fotoaparatą, užsidengė skarele veidą ir po poros sekundžių priėjo pakalbėti. Jis puikiai šnekėjo angliškai. Papasakojo man, kad Maidane budi jau nuo antradienio ir žada pasilikti dar ne vieną dieną. Vaikinas slėpė savo veidą todėl, kad bijojo, jog nuotraukos gali būti paviešintos ir pakenkti jo asmeniniam gyvenimui bei studijoms universitete.

Kad ir kokia pavargusi jaučiausi grįžusi į nakvynės vietą, aš net nesiruošiau eiti miegoti. Dar su keletu žmonių keliavau gaudyti „Wi-fi", kad galėčiau pasidalinti įspūdžiais su Lietuva ir nuraminti tėvus, jog dar negavau milicijos „bananų“ dozės. Žmonės, kurie mums parūpino nakvynę, nuvedė mus į šalia esantį rūsį, kuriame miegojo kiti protestuotojai – jiems taip pat buvo suteikta nemokama nakvynė. Įėję į rūsį pamatėme apie 100 ant žemės kietai miegančių žmonių. Šalia, ant stalų, gulėjo organizatorių parūpinti sutepti sumuštinai, arbatos puodeliai ir kiti užkandžiai. Vaizdas lyg XXI a. bunkerio, kuriame ilsisi būrys nuvargusių sukilėlių.

Valdžios opozicija planavo, kad sekmadienį į Maidaną susirinks milijonas žmonių. Judėjimas į miesto centrą vyko nuo pat ryto. Manau, jog milijono vienoje vietoje gal ir nebuvo, tačiau srautai judėjo – vieni ėjo į aikštę, kiti – iš jos. Žmonės keitėsi, tad neabejoju, kad aikštėje pabuvojo (nors ir ne vienu metu) daugiau nei milijonas žmonių. Veiksmas vyko ne tik pagrindinėje, Nepriklausomybės aikštėje, bet ir šalia esančiose gatvėse ir parkuose. Dar niekada nesu mačiusi tokios gausybės žmonių vienoje vietoje. Tam, kad nusigautume nuo vieno aikštės galo iki kito mums prireikė dviejų valandų. Taip atsitiko ne vien dėl to, kad buvo žmonių spūstys, bet dar ir dėl to, kad mūsų atributika traukė daugumos ukrainiečių ir žiniasklaidos dėmesį. Proteste buvo platinamos skrajutės bei lipdukai su užrašais „ВИМОҐА НО1/ВІДСАВКА ЯНУКОВИЧА ( 1. Įstatymas/ nušalinti V.Janukovyčių)“ arba „КИЇВ ВСТАВАЙ! (pabusk Kijeve!)”. Šalikelėse buvo galima nusipirkti Ukrainos spalvomis puoštos atributikos: vėliavų, kaspinėlių, šalikėlių, taip pat ir Europos Sąjungos vėliavų.

11 val. susibūrėme ir žygiavome gatvėmis kartu su Ukrainos lietuvių bendruomenės nariais. Jie mus nuvedė prie Maironiui skirtos garbės lentelės. Einant atgal link Nepriklausomybės aikštės praėjome ir garsųjį Lenino paminklą. Jau tada jis buvo apipaišytas ir apipurkštas rausvais dažais. Paminklą nuo vandalų saugojo vos pora milicininkų. Kai sužinojome, kad jis yra nuverstas, mes jau buvome pakeliui namo ir labai apgailestavome, jog nuvertimo nepavyko pamatyti gyvai.

Laiku išvykti iš Kijevo mums nepavyko todėl, kad lietuvių, kurie nešė Vyčių vėliavas, dėl per ilgų vėliavų kotų apsauginiai neįleido į metro. Atsisveikinę su žmonėmis, kurie mums suteikė nakvynę, pajudėjome link Vilniaus. Pavargę buvo visi, tačiau autobuse niekas neskubėjo užmigti ir dalinosi savais įspūdžiais. Man neteko susidurti su specialiųjų pajėgų daliniais „Berkut“, tačiau viena iš kelionės dalyvių Vytautė Seinauskaitė pasakojo, kokį įspūdį ji susidarė juos pamačiusi: viename Kijevo parke buvo suorganizuotas Viktoro Janukovičiaus šalininkų mitingas. Vietinis gyventojas pasakojo, neva dauguma ten susirinkusių protestuotojų yra papirkti - kiekvienam buvo pažadėta 100 grivinų (apie 34 litus) už tai, kad jie papiketuotų. Vytautė pasakojo, jog V. Janukovičiaus šalininkų mitingo vietoje buvo susirinkę maždaug pora tūkstančių, o juos glaudžiai apsupę saugojo „Berkut“ daliniai. Šalia mitingo vietos stovėjo autobusai, atvežę mitinguotojus į reikiamą vietą, tai rodo, jog atvykimas buvo suorganizuotas iš anksto. Vytautė neabejoja, jog dalyviai buvo papirkti, nes nesimatė jokio entuziazmo ir užsidegimo - buvo tik šalti, viskam abejingi veidai, priversti porą valandų šalti lauke ir laikyti iš anksto paruoštus plakatus.

Kelionės pabaigoje dalyviai vieni kitus jau šiek tiek pažinojo ir noriai vieni su kitais bendravo, pasakojo savus nutikimus. Vyresnio amžiaus dalyviai lygino Ukrainos revoliuciją su Sausio 13 dienos įvykiais ir pasakojo, kokius nuotykius jie buvo patyrę. Taip pat su nerimu sekėme naujienas, nes iš sekmadienio į pirmadienio naktį Ukrainoje vyko svarbūs įvykiai: buvo nuverstas paminklas, telkiamos milicijos pajėgos ir daromos kratos pagrindiniuose opozicijos štabuose.

Į Lietuvą grįžome pirmadienio popietę .Visi buvo pavargę ir dalis keliautojų nežinojo, kaip elgtis likus pusei darbo dienos. Ar dar spėti į darbus, ar grįžti namo ir apgalvoti visus nuotykius ir įspūdžius, nutikusius spontaniškoje kelionėje į Ukrainą. Aš nusprendžiau grįžti namo ir pailsėti. Visi įvykiai turėjo susigulėti ir tik grįžusi namo supratau, kad buvau išvykusi. Žinau, kad niekada nepajėgsiu nei raštu, nei žodžiu, nei nuotraukomis perteikti vienybės grožio, buvusio Kijevo nepriklausomybės aikštėje. Žodžiais nepaaiškinama ten buvusi euforija, džiaugsmas ir galybė, kartu su visa tauta šaukiant „Garbė Ukrainai! Didvyriams garbė!“ Visuomet gailėjausi, jog man neteko sudalyvauti Sausio 13 dienos mitinguose, dainuoti būryje lietuviškas dainas ir stovėti Baltijos kelyje. Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta galimybė stebėti kitos tautos budimą.

Grįžusi namo pajutau, jog sunku vėl priprasti prie rutinos, prie darbų, prie kasdienių rūpesčių, kurie visiškai nublanksta prieš įvykius Ukrainoje. Pora dienų po kelionės vien tik apie tai galvoju ir nesuvokiu, kad dabar žmonės vis dar stovi Maidane, vis dar tikisi ir laukia pokyčių, o tuo metu aš sėdžiu šiltai prie kompiuterio ir bandau perteikti emocijas raštu. Iki šios kelionės Ukraina man tebuvo paprasta prorusiška šalis su svetima kalba ir svetimu gyvenimo stiliumi, tačiau dabar ši šalis man pasidarė svarbi. Per tokį trumpą laiką pažinau tiek daug žmonių ir išgirdau tiek daug skirtingų istorijų, pamačiau įspūdingas žmonių mases ir pajaučiau besiskleidžiančia tautos vienybę.

Kelionė buvo viena vertingiausių patirčių mano gyvenime. Jeigu manęs kas nors dabar paklaustų, ar tikiu, jog Ukrainos revoliucija laimės, aš atsakyčiau – tikiu, nes tiek pamačiusi nebenoriu tikėti kitaip.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pensininkas nusivylė teismo nutartimi: ir toliau skriaudžiami vargingieji (3)

Civilinė byla, pinigingas ieškovas (draudimo bendrovė), vargingai gyvenantis atsakovas (pensininkas).

Atsakė, kodėl vyrai turi mokėti už moteris: šios temos gvildenimas yra visiems neparankus (226)

Įdomiai perskaičiau Jūsų, Algirdai, straipsnį. Keliate tikrai labai svarbų ir įdomų klausimą.

Nori paaiškinti, ką reiškia gyventi laisvėje: valstybė neturi rūpintis jūsų gyvenimo pasirinkimais (93)

Dažnai internetinėje erdvėje arba prie savo kaimelio krautuvės, kurioje kartais apsilankau...

Trukdis judėti į priekį: nebeaukštinkime tų, kurie „moka suktis“ (38)

Mano idėja Lietuvai – labai paprasta ir aiški – laikytis įstatymų. To labiausiai trūksta...

Skaitytojas apie lyčių lygybę: kodėl vyras, tiek pat uždirbdamas, turi mokėti už moterį? (617)

Moteriai vyras yra kaip švediškas stalas, kada ateini ir pasiimi tik tai, kas geriausia, palikdama...

Top naujienos

Orai: artėja niūrios permainos (11)

Į Lietuvą pamažu plūs vėsus oras ir tą jau šią naktį ypač pajus šiauriniai šalies...

Padidintos minimalios algos ir pensijos smogė kitu galu (218)

Kasdien tūkstančiai tonų maisto iškeliauja į šiukšliadėžes, nors daugybei žmonių...

Lietuviai pasipiktinę: plaukti keltu yra nesaugu (191)

Skrendant lėktuvu taisyklės aiškios: oro uoste būsite patikrinti metalo detektoriais, kurie...

Metų seklys: tarptautiniam narkotikų kontrabandininkų tinklui vadovavo buvęs pasienietis (15)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Rusijos „troliai“ apie JAV politiką mokėsi iš Lietuvoje populiaraus serialo (225)

„Yahoo“ žurnalistas Michaelis Isikoffas spalio 16 d. CNN laidoje „New Day“ teigė, kad...

Londone – įvarčių lietus, Maskvoje – šveicarų kirtis šeimininkams, Briuselyje – PSG dominavimas (3)

UEFA Čempionų lygos trečiajame ture trečiadienį C grupėje šešių įvarčių trileryje Londone...

Skaudi avarija Charkove: automobiliui įsirėžus į minią žuvo 6 žmonės, dar 5 sužeisti (10)

Trečiadienio vakarą, apie 20:45 vietos (ir Lietuvos) laiku Ukrainos Charkovo miesto centre įvyko...

Dietologė patarė, ką rinktis užkandžiauti vakare (3)

Gera savijauta iš dalies priklauso nuo to, ką valgome. Gydytoja- dietologė Laura...

Taksistas pateko į neįtikėtiną istoriją: iš prokurorų lūpų – šiurpą keliantys kaltinimai (70)

„Niekada nemaniau, kad pateksiu į tokią situaciją – dabar net nežinau, kaip gintis, nes esu...

Kodėl nusilpsta moterų seksualinis apetitas (55)

Neseniai atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad stereotipiškai pagal lytį priskiriami vaidmenys gali...