aA
Didžiausia šių dienų problema Lietuvos krepšinio padangėje - įžaidėjo pozicija. Visose kartose Lietuvoje egzistavo ir egzistuoja pilna talentingų gynėjų ir kraštų, bet trūksta daugiau tokio tipo įžaidėjų, kaip Šarūnas Marčiulionis ar centrų kaip Arvydas Sabonis.
Šarūnas Jasikevičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Vėliau, po nepriklausomybės atgavimo, išaugo naujas aikštės dirigento Šarūno Jasikevičiaus ir 2,21 m. milžino Žydrūno Ilgausko duetas, kurie, deja, taip ir nesužaidė kartu nė viename čempionate ar Olimpinėse žaidynėse.

Minėti žaidėjai jau baigę karjeras, o vienintelis dar žaidžiantis Š. Jasikevičius išgyvena karjeros saulėlydį Ispanijos klube „Barcelona“. Kalbant apie Šarūną, manau, kad bėga jo paskutiniai mėnesiai profesionalaus krepšininko karjeroje. Kodėl taip manau? Nes Šarūnas, po vasaros rinktinėje, atrodo, taip ir neatsigavo, amžius daro savo, „auksinis berniukas“ aikštelėje daro daugiau klaidų, negu rezultatyvių perdavimų, nebespėja gynyboje ir apskritai atrodo, kad treneris retai kada Šarą bemato savo komandos planuose. Bet kuriuo atveju, tokio tituluoto, patyrusio, seno vilko dar nereikėtų nurašyti.

Prisiminkime praeitą sezoną, kai vilkėdamas „Panathinaikos“ marškinėlius sezono metu ir Top-16 etape lietuvis atrodė blankiai, tačiau atėjus svarbiausioms kovoms tiek Graikijos čempionato finalams, tiek ypatingai Eurolygos Top8 bei Final 4 Šaras buvo vienas svarbiausių žaidėjų, tempiančių komandą į priekį.

Žinant, kad „Barcelona“ klubas kasmet keliauja visose lygose toli, yra tikimybė, kad dar išvysime tikrąjį Šarūną Jasikevičių per svarbiausias šios komandos kovas 2013 metais. Taigi baigus Šarui karjerą rinktinėje, dar didesnė problema tampa įžaidėjų grandis, juk jo ir Jono Valančiūno duetas 2011 m. Lietuvoje vykusiame Europos čempionate varė į neviltį ne vieną varžovą, o po metų vykusiame atrankos turnyre Karakase ir Olimpinėse žaidynėse Šaras taip pat buvo tas, kuris labiausiai kamuoliais maitino jaunąją Lietuvos žvaigždę.

Verta pažymėti, kad ir pats Jonas, žaisdamas su Šaru, sugebėjo šiek tiek pakilti į kitą lygį ir pademonstruoti tai, ko net iš jo nebuvo tikimasi. Dabar tik kyla klausimas - kas artėjančius mažiausiai dešimt metų maitins kamuoliais mūsų didžiausias viltis aukštaūgius Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną?

Neseniai į naujo Lietuvos rinktinės trenerio postą išrinktas Jonas Kazlauskas akcentavo taip pat šią įžaidėjo problemą. „Net ir pats Kalnietis pagal visus duomenis ir charakterio savybes nėra šimtaprocentinis įžaidėjas. Galbūt jis net labiau tiktų žaisti kaip atakuojantysis gynėjas“. Dėl M. Kalniečio sugebėjimų kylą abejonių ne tik naujajam rinktinės strategui. V. Romanovas, kuris dar 2009 m. išgelbėjo „Žalgirį“ iš finansinės krizės, per tuos metus puikiai pažinęs savo žaidėjus bei dar tuomet neišleidęs Manto Kalniečio į Trevizo „Benneton“ ekipą (nors pastarasis jau buvo sudaręs trejų metų kontraktą), dabar, šio sezono pradžioje, jį laisvai paleido į Krasnodarą ir tuo pačiu stipriai sukritikavo buvusį pagrindinį „Žalgirio“ įžaidėją, veikiausiai nepateisinusio jo lūkesčių. „Dėl aukštos klasės įžaidėjo trūkumo trejus metus negalėjome pasiekti didelių pergalių“, - pažymėjo V. Romanovas.

Dėl Kalniečio sugebėjimų būti pagrindiniu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės dirigentu, vedančiu į pergales, kyla abejonių tiek krepšinio specialistams, tiek ir fanams. Mantas - 26 metų, įžaidėją puikiai apibūdinančios savybės: atkaklus, kovingas, visada norintis laimėti, ryžtingas. Žaidėjas puikių fizinių duomenų - greitas, šoklus, staigus. Pagerėjęs metimas šiek tiek, lyginant su karjeros pradžia (labiausiai iš trijų taškų zonos), tačiau vis dar išlieka nestabilus metikas, žaidėjas varosi kamuolį kartais per aukštai, neužtikrintai, kampuotai, judesių arsenalas nėra labai platus, retai naudoja verpstes ar kitus klaidinančius judesius, taigi silpnokas driblingas, ne per geriausias aikštės matymas, kartais rizikingi ir nelabai geri perdavimai, technikos trūkumas.

Mantui esant aikštėje, neretai jaučiamas neužtikrintumas pozicinėse atakose, tiek surikiuojant komandą, tiek dėl jo kamuolio varymo technikos. Žaidėjas, niekada nepasižymėjęs puikiu mąstymu aikštelėje, neturėjęs puikios technikos, tačiau tapęs gana aukštos klasės įžaidėju dėl savo juodo darbo treniruočių metu ir po jų. Jau kaip ir nebekyla klausimų, kad Mantas vis tiek turės būti mūsų pagrindinis įžaidėjas artėjančiuose čempionatuose, tačiau kyla klausimas, ar turime žmogų, kuris galėtų jį keisti, o gal net užimti jo vietą ateityje?

Kas galėtų būti antras rinktinės įžaidėjas? Ar reikia ieškoti jų tarp jaunimo mėginant užsiauginti kokį įžaidėją, ar pamėginti ieškoti labiau subrendusių? Gerai pagalvojus, neturime subrendusių gerų įžaidėjų, toks nebent galėtų būti Rolandas Alijevas, taigi geriausias pasirinkimas būtų paprastas - rinktis jaunimą.

Svarstant R. Alijevo atvejį - tai žaidėjas, kuris Lietuvoje Prienų „Rūdupio“ ir Kėdainių „Nevėžio“ ekipose įrodė savo vertę, demonstravęs gerus rezultatus, žaidęs per karjerą keliuose rimtesniuose užsienio klubuose, dabar nuo praeito sezono rungtyniauja Rusijoje, Samaros „Krasnye Krylya“ ekipoje, kurie lygiu nenusileidžia ir Lietuvos grandams. Tačiau šis sezonas R. Alijevui klostosi prastai, jis ten atlieka epizodinį vaidmenį, amžius žaidėjo leidžia manyti, kad jis galėtų rinktinei pasitarnauti dar geriausiu atveju dvi, tris vasaras, tačiau žaidėjo forma nėra aiški, nes vis dėlto jis praktiškai nežaidžia.

Geriausiu atveju aš jį matyčiau antrojoje Lietuvos rinktinėje, iš kur jis turėtų galimybę prasimušti į pagrindinę sudėtį. Kiti žaidėjai jaunesni, naujasis vyr. treneris Jonas Kazlauskas jau nusižiūrėjo keletą kandidatų, tai: Adas Juškevičius (Kauno „Žalgiris“), Žygimantas Janavičius (Prienų „Rūdupis“), Vytenis Čižauskas (Valjadolido „Blancos de Rueda“) ir Šarūnas Vasiliauskas (Pasvalio „Pieno Žvaigždės“). Be šių žaidėjų aš dar patikrinčiau Augustą Pečiukevičių - žaidėjas 1991 metų gimimo, rungtyniaujantis Estijoje „Parnu“ klube, vienas iš komandos lyderių, tiek Baltijos lygoje, tiek Estijoje demonstruojantis puikius rezultatus.

Taip pat atkreipčiau dėmesį į 1994 metų gimimo Jokubą Gintvainį - „Vilniaus Sakalai“. Tai turbūt vienintelis įžaidėjas, kuriam dar nėra dvidešimt metų, tačiau jau žaidžia aukščiausiame lygyje, daro tai naudingai ir yra pagrindinis komandos įžaidėjas. Šis vaikinukas turėtų būti prižiūrimas specialistų, nes netolimoje ateityje tai turėtų būti tas žaidėjas, kuris galėtų atstovauti vyrų rinktinei.

Iš visų paminėtų įžaidėjų daugiausiai vilčių dėčiau į Kauno „Žalgirio“ įžaidėją - Adą Juškevičių. Adas ilgesnę karjeros dalį rungtyniavęs net ne įžaidėjo, o labiau atakuojančio gynėjo pozicijoje, šią vasarą būdamas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovykloje maloniai nustebino visus ir gana neblogai atsiskleidė įžaidėjo pozicijoje.

Adas - žaidžia gana protingai, visai neblogai mato aikštę, turi gerą kamuolio varymosi techniką, turi visus duomenis tapti netgi pagrindiniu Lietuvos rinktinės įžaidėju ateityje, tačiau kol kas jam dar trūksta patirties aukšto lygio varžybose. Dabartinis Kauno „Žalgirio“ klubas turėtų suteikti jam daugiau progų pasireikšti ir tobulėti, jeigu nori, kad kažkas iš šio vaikino išaugtų.

Tačiau kodėl tokia maža perspektyvesnių įžaidėjų pasiūla? Ir kodėl jų neturime aukščiausio lygio? Turime kylančias žvaigždes Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną, rungtyniaujančius NBA, kurie jau turėtų greitu metu tapti rinktinėje svarbiomis personomis, turime žvaigždę, puolėją - Liną Kleizą, yra ir kitų puikių krepšininkų, kurie atstovauja elitiniams klubams, tačiau nė vienas iš jų apart anksčiau minėtų M. Kalniečio ir Š. Jasikevičiaus tuose stipriuose klubuose nėra įžaidėjas.

Aukšto meistriškumo lietuvių įžaidėjai skaičiuojami ant rankų pirštų, atrodo, kad jų atsiranda vos vienas per du dešimtmečius. Kodėl? Galbūt kažkas sakytų, kad per du dešimtmečius vienas aukštos klasės įžaidėjas yra normalu valstybei, turinčiai tik tris milijonus gyventojų? Tačiau iš karto būtų galima atkirsti, kad nieko panašaus.

Jeigu kažkas abejoja, tegul pasižiūri į Slovėnijos pavyzdį. Tai valstybė, nepuoselėjanti tokių gilių krepšinio tradicijų, kaip Lietuva, turinti du milijonus gyventojų (beveik trečdaliu mažiau nei Lietuva), turi daug aukštos klasės įžaidėjų: Sani Becirovic, Jaka Lakovic - jau artėjantys prie karjeros pabaigos, Beno Udrich ir Goran Dragic - abu žaidžiantis stipriausioje pasaulio lygoje NBA. Taip pat auga ir pamaina šiems įžaidėjams - Luka Rupnik, vos 19 metų jaunuolis, jau atstovauja Slovėnijos grandams - Liublianos „Union Olimpija“, gauna pakankamai laiko pasireikšti tiek galingoje Adrijos lygoje, tiek „Eurolygoje“.

Taigi, aš vienareikšmiškai teigčiau, kad kaltos sporto mokyklos ir jų treniruočių sistemos. Sudėtingiau yra išmokyti vaiką gerai žaisti įžaidėjo ar centro pozicijoje, negu gynėjo ar puolėjo, be to daugiausia yra vidutinio ūgio vaikų iš kurių ir išauga gynėjai, lengvieji ir sunkieji krašto puolėjai. O kas yra įžaidėjas? Įžaidėjas - tai žaidėjas, kuris diriguoja savo komandai puolime, šis žaidėjas dažniausiai priima aikštėje sprendimus, neretai jis būna ir komandos kapitonas, tai kitaip tariant, treneris, tik aikštėje.

Įžaidėjas yra savotiškas kūrėjas, jis turi būti mąstantis, matyti 5 žingsnius į priekį, kaip tikras profesionalas šachmatų partijoje. Tokie žaidėjai negali atsirasti savaime, nebent jie gimsta genijais, bet tokius žaidėjus galima ir užsiauginti. Vaikų mastymą nuo mažens formuoja suaugę žmonės - tėvai, mokytojai ir aplinka bei jų autoritetai. Šiuo atveju mokytojas ir autoritetas viename turėtų būti - treneris. Kažin kiek turime tokių autoritetų šiuo metu Lietuvoje? Klausimas liktų atviras.

Tačiau aišku viena, kad šių dienų sporto mokyklose retas treneris kažko pamokys mažą vaiką, dažniausiai siekiama nebent asmeninės naudos. Tai daroma įvairiai, vieni treneriai kad ir paprasčiausiu būdu, „atbūna“ savo nustatytas valandas, netreniruodami išvis vaikų, praveda apšilimą, o po to įmeta kamuolį ir tegul žaidžia vaikai krepšinį kaip moka...

Kiti treneriai, kai reikia atsirinkti žaidėjus iš per didelės vaikų grupės, tai daro labai paprastai - išmeta mažiausius ir netalentingiausius, bet tarp išmestų niekada nebūna nė vieno aukšto. Šį faktą galėtų patvirtinti daugelis, kam vaikystėje lankius sporto mokyklą teko susidurti su tokio tipo treneriais. Tokią trenerio filosofiją butų galima interpretuoti taip: „kai tikiesi, kad tavo auklėtinis taps 2,20 m“. Jeigu taip nutinka, tada jau nebesvarbu, ar tu jį ko išmokei, ar ne, bet kuriuo atveju, tavo auklėtinį pasiims profesionalai ir pavers jį padoriu žaidėju, o gal net ir aukštos klasės centru.

Labai paprastas pavyzdys būtų Eurelijus Žukauskas, žaidėjas, kuriam jo pirmas treneris nesuteikė jokių pagrindų be to, kad jį atrado. Tai žaidėjas, kuris galėdavo perbėgdamas per aikštę du kartus nuvirsti ir sulūžti būdamas dar jaunas, tačiau pastebėtas dėl ūgio, ištreniruotas profesionalų, po to tapo „Eurolygos“ ir Europos čempionu bei per savo karjerą atstovavo tokiems grandams kaip Pirėjo „Olympiacos“ ar Stambulo „Ulker“. Jeigu kam kyla klausimas, kokia iš to nauda, tai galiu pasakyti, kad kai tavo buvęs auklėtinis tampa įžymus, visi nuopelnai ir piniginės premijos tenka pirmajam treneriui, kuris ir atrado tą talentą.

Treniruočių kokybė - kita priežastis, kodėl neužauginame talentingų įžaidėjų. Treniruotėse treneriai dirba neretai atmestinai, jose trūksta driblingo ir kamuolio varymo technikos tobulinimo, geriausiu atveju duodamos pastabos, kad varydamasis kamuolį nežiūrėtum į žemę, kad bėgdamas į greitą ataką su kamuoliu naudotum abi rankas, o ne vieną - stipresniąją, kad nenešiotum kamuolio ir panašiai, bet vaikas gi mažas, jis daro kaip jam patogiau, jis pamiršta, ką sakė treneris, čia ir prasideda pirmosios spragos.

Toliau eina visa kita, treneriai dažniausiai nemoka parodyti, ką reikia daryti įžaidėjui, nes patys nėra pakankamai kvalifikuoti, dažniausiai bandoma išspręsti viską paprastai - šaukiant ant vaikų, bet tai tikrai neveikia, nebent sudrausmina ir priverčia bijoti trenerio, bet mąstymo tikrai neįpučia.

Kita daroma klaida - 9-13 metų vaikų skirstymas į pozicijas. Dar neišmokę daugumos krepšinio abėcėlę sudarančių elementų, jie jau skirstomi į pozicijas. Vaikai turi būti mokomi universalumo, nes nėra aišku, kada vaikas sustos augti arba atvirkščiai, kada išstyps ir taps visiškai kitos pozicijos krepšininku nei vaikystėje. Aišku vėlgi, kad treneris tuo turi užsiimti ir dirbti su jaunimu, bet einama lengviausiu keliu - mažiausi tampa įžaidėjais ir palaipsniui pagal ūgį sudėliojamos pozicijos, pagal kurias ir žaidžiama moksleivių krepšinio lygose, o po to, kai subrendę paaugliai turi pereiti jau į vyrų krepšinį, pasižiūri, kad pasirinktas mažiausias ir greičiausias užaugo tik iki 1,70-1,75 m ar 1,80 m, tai tokiu atveju su tokiu ūgiu, jeigu nesi tikras talentas, tu jau automatiškai tampi jokiam profesionalų klubui nereikalingas. Taip natūraliai ir išnyksta dalis vadinamųjų įžaidėjų.

Reikia motyvuotų trenerių, tokių, kurie patys sau kelia tikslus pasiekti aukštumas, norinčių ir galinčių išmokyti kažko vaikus. Galų gale, jeigu treneris nesugeba paaiškinti ir, svarbiausia, parodyti, kaip ir ką reikia daryti vaikui, tai reikia pasikviesti per metus kelis kartus į treniruotę jau kokį baigusį karjerą krepšininką, sukaupusį patirties, kuris galėtų ją perteikti vaikams, taip pat pamokyti įvairių judesių. Tokios profesionalų pamokos vaikams taip pat įneštų tik teigiamų emocijų. Be abejonės, kad treneriams, kaip ir gydytojams, pedagogams ir visiems kvalifikuotiems darbuotojams, taip pat reikėtų keltis kvalifikaciją, tokiu būdu sporto mokyklų treneriai turėtų būti siunčiami stažuotis į įvairias pasaulio valstybes: JAV, Serbiją, Slovėną ir pan.

Kas nutiktų, jeigu vis dėlto liktume be aukštos klasės įžaidėjų? Tomas Pačėsas - žmogus per savo karjerą buvęs beveik netoli to vadinamojo „aukščiausio meistriškumo įžaidėjo“, dabar esantis VTB lygos vykdantysis direktorius ir naujasis U20 jaunimo treneris, komentuodamas Kauno „Žalgirio“ rungtynes pareiškė, kad" „turėtume pasekti Balkanų šalių pavyzdžiu ir natūralizuoti užsienietį įžaidėją“.

Komentuodamas T. Pačėsas teigė, kad „Žalgiris“ pirmą kartą, anot jo, nuo Tyus Edney laikų (1999 m.) turi puikų įžaidėją - Ibrahim Jaaber. „O kodėl ne? Mums reikia rezultatų, kokybės. Makedonija natūralizavo Bo McCalebbą, taip pat pasielgė net ir Kroatija, su giliomis krepšinio tradicijomis. Kuo mes kitokie?“, – klausė T. Pačėsas.

Aš manau, kad užsieniečio natūralizavimas nustelbtų tas vertybes, kurias dabar vertiname, kai giedame prieš varžybas Lietuvos himną, mojuojame ar išsipaišome ant veidų Lietuvos trispalvę, mūsų vyrai, Lietuvos piliečiai, suvažiuoja žaisti už tėvynę iš visų pasaulio kampų, o čia dabar atsirastų koks afro-amerikietis, kuris žaistų už mus? Tai būtų sirgaliui lyg spjūvis į veidą.

Lietuvoje per gilios krepšinio tradicijos, krepšinis čia laikomas antrąja religija, toks nuosprendis būtų visiškas absurdas ir sirgti už Lietuvos rinktinę, kurioje žaistų natūralizuotas užsienietis, būtų nebe tas efektas, net skandavimas „Lietuva“ pradėtų kelti abejingas emocijas, o matant aikštelėje lakstantį kitatautį, sirgalio pasąmonėje išsivystytų savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas, kad mes lyg kažkokie nevykėliai ir už mus turi žaisti žmogus, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neturintis čia jokių šaknų.

Galų gale mūsų vyresniajai kartai krepšinis asocijuojasi su laisve. Prisiminkime 1992 m. Barselonoje vykusias Olimpines žaidynes, kur Lietuvos rinktinė pirmą kartą po Sovietų Sąjungos okupacijos dalyvavo, ne kaip SSRS, o kaip atskira, laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė dėvinti geltonai-žaliai-raudonus marškinėlius. Aš asmeniškai su šiuo T. Pačėso pasiūlymu kategoriškai nesutikčiau, jau geriau leisti tobulėti jauniems žaidėjams, rizikuojant, kad nuo to nukentės rinktinės rezultatai, negu natūralizuoti žaidėją, turintį kitos valstybės pilietybę.

Atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos sporto krepšinio mokyklų sistemą ir trenerių darbą, artimiausius 15 metų nenusimato Lietuvai turėti aukšto meistriškumo įžaidėjų, reikia į šią problemą žiūrėti rimčiau, manau, kad Lietuvos krepšinio federacija čia taip pat turėtų įsikišti, sporto mokyklos turėtų keisti visą sistemą, kad nebūtų neteisingai sudaromos vaikų grupės, kad treneriai būtų kvalifikuoti ir motyvuoti dirbti.

Padarius atitinkamas išvadas ir pradėjus dirbti teisinga linkme, sugriautume mitą, kad Lietuvoje aukšto meistriškumo įžaidėjai atsiranda tik kas du dešimtmečius.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Už telefono laikymą rankose nubaustas vyras apstulbo: Kauno pareigūnai viską ne taip suprato (90)

Neseniai įvyko labai nemalonus įvykis. Kadangi mečiau rūkyti ir turiu keistą įprotį vis kažką...

Vilnietė pasakė, kodėl jai gėda prieš atvykėlius: esame priversti susitaikyti (30)

Nebeapsikenčiau... Neseniai praūžė graži liepos 6-osios Valstybės šventė. Mieste, nepaisant...

Įspėjimas keliautojams: lėktuvo bilietų pirkimas per tarpininkus gali kainuoti brangiau nei tikėjotės (10)

Bandymas nusipirkti tarpininkų svetainėje lėktuvo bilietą labai nustebino. Užsakant kelionės...

Vyras pasidalino, kaip jo šeimai pavyksta išgyventi už 700 eurų: vaiko pinigų neužtenka (195)

Skaitydamas Jūsų straipsnius apie vaiko pinigus ir apie tai, kaip kalba taip vadinamieji...

Top naujienos

Nausėda kviečia Lenkijos banką į Lietuvą (79)

Varšuvoje viešintis prezidentas Gitanas Nausėda antradienį pakvietė Lenkijos banką atidaryti...

Gyvai / „DELFI Diena“ iš Šventosios: patirtys legendiniuose nameliuose ir naktinės pramogos (1)

„DELFI Diena“ keliasi į Šventąją, kur apsilankysime legendiniuose mediniuose nameliuose,...

Italijos valdančiuosius paralyžiavęs rusiškų pinigų skandalas: ką slepia Salvini? (38)

Roma paskutinę savaitę gyvena skandalu, metusiu tamsų šešėlį ant valdančiosios „ Lega “...

Pirmojo Nausėdos vizito į Lenkiją akimirkos - jau Prezidento paskyroje „Twitter“ papildyta (181)

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda antradienį atvyko pirmojo vizito į Lenkiją, kur...

„Brexit“ skandina svarą: ar dar verta vykti dirbti į Jungtinę Karalystę? (209)

Kol pasaulis laukia, kada bus paskelbtas naujasis Jungtinės Karalystės (JK) premjeras, kuris toliau...

Bernardas Gailius. Kodėl Lietuvos prezidentas neturi tikslo? (31)

Natūralu, kad prezidento Gitano Nausėdos inauguracija nustelbė įprastus politikos klausimus....

Lietuva skelbs karą dyzeliniams automobiliams (542)

Lietuva ketina sekti kitų Europos Sąjungos šalių pavyzdžiu ir greičiausiai skelbs karą...

Artėjant rinkimams Ukrainoje – intriguojantis Putino pasiūlymas Zelenskiui (96)

Rusija teigia, kad svarsto galimybę apsikeisti kaliniais, konkrečiai – Ukrainos jūreiviais,...

Karštos Karolinos Meschino atostogos Italijoje: paskutinę poilsio dieną – simbolinis atsitiktinumas

Kol Lietuvoje vasariški orai gerokai atvėso, socialinių tinklų garsenybė Karolina Meschino su...

Miškai pakvipo grybais: rokiškėnių laimikis – 187 baravykai

Rokiškėnėms Aurelijai Pupelytei–Gubarienei ir Alvydai Mackei sekmadienis buvo išties darbingas....