aA
Šie prezidento rinkimai su praėjusiais turi vieną svarbų panašumą: tiek dabartiniai, tiek vykę prieš tai turi aiškų lyderį (ar, tiksliau sakant, lyderę). Tiek vienuose, tiek kituose rinkimuose Daliai Grybauskaitei buvo ir yra pranašaujama pergalė. Nors šiuose rinkimuose D. Grybauskaitės pranašumas yra mažesnis, kiti kandidatai, atrodo, buvo ir yra susitaikę su savo, praktiškai neišvengiamu, pralaimėjimu, ir dalyvauja rinkimuose vos ne vien dėl garbės. Tas buvo tiek 2009, tas pastebima ir šiandien.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Vis tik 2009 m. D. Grybauskaitė turėjo labai stiprų pranašumą – ji nebuvo padariusi jokių darbų, tad nebuvo už ką jos ir kritikuoti. Ji buvo (ir, sakyčiau, yra) respektabili, Europos Sąjungos institucijose patirties prikaupusi kandidatė, niekur neįsivėlusi ir, taip sakant, švari. Jai dirbant finansų ministre Algirdo Brazausko vyriausybėje 2001 - 2004 m. ji taip pat niekur nebuvo įsivėlusi.

Šiuose rinkimuose viskas yra kiek kitaip. Nors Dalia, atrodo, į skandalus įsivėlusi nėra, ji vis tik vieną kadenciją jau baigė. Vadinasi, jau yra ir už ką ją vertinti. Tik esminis klausimas kyla: kaip?
Konstitucijoje prezidento galias apibrėžia 24 punktai, kurių svarbiausiasis, mano nuomone, yra pirmas punktas, kuriame kalbama apie tai, kad „[Respublikos Prezidentas]sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. O ką gi Dalia Grybauskaitė padarė užsienio politikoje?

Jau pačioje savo kadencijos pradžioje prezidentė pabrėžė posūkio Europos Sąjungos link svarbą. Didžioji dauguma Lietuvos prezidentų iki jos kaip pirmą savo išvykos tikslą pasirinkdavo Lenkiją. Prezidentė, tuo tarpu, pirmosios savo kelionės tikslu pasirinko Švediją (ir Latviją). Tai rodė Lietuvos užsienio politikos orientacijos pokyčius. Pirmosios kelionės tikslas diplomatijoje ir tarptautiniuose santykiuose yra itin svarbus: tai parodo kuria linkme naujasis/naujoji šalies vadovas/vadovė savo kadencijos metu planuoja orientuotis.

Švedijos pasirinkimas tikrai nėra blogas variantas – kritikos jos linkme dėl paties tikslo sakyti gal ir nevertėtų – tačiau jau pirmosios kelionės tikslo pakeitimas rodo, kad jai Lenkija bus kur kas mažiau svarbi, nei anksčiau. Ir tai tikrai buvo matoma prezidentės kadencijos metu: tikėtina, kad toks dėmesio Lenkijai mažėjimas ir prisidėjo prie Lietuvos-Lenkijos santykių šaltėjimo 2009-2012 m. laikotarpyje.

Žinoma, čia būtina pasakyti, kad D. Grybauskaitė nebuvo pagrindinis to veiksnys – prie to susidėjo daug įvairių niuansų – tačiau jai ne tik, kad gerinti santykių su Lenkija nepavyko, tačiau ji daug pastangų net nedėjo – 2012 m. ji atsisakė vykti net į Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjimą lapkričio 11 d. Turint omenyje Lietuvos ir Lenkijos istorijos panašumą SSRS atžvilgiu, tai jau labai negerai.

Tai, žinoma, ne viskas. Pirmojoje jos kadencijos pusėje neretai buvo kalbama apie „draugystę su „ubagais“. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus buvo kritikuotas dėl savo didelio dėmesio taip vadinamiesiems „ubagams“ – šalims, neseniai praėjusioms demokratines revoliucijas ir kurioms tarptautinė parama buvo labai reikalinga. Be abejo, kalba eina apie Gruziją bei Ukrainą (ir ne tik jas – čia dar tiktų ir Lenkija). Buvo mąstoma, kad Lietuvai ekonomiškai būtų buvę daug naudingiau „draugauti“ su tokiomis šalimis, kaip Prancūzija, Vokietija ir panašiai. Kitaip tariant, buvo daug kalbama apie tai, kad reikėjo užsiimti ne sąlyginai idealistine užsienio politika, kuria, mano nuomone, tendenciją užsiiminėti turėjo Valdas Adamkus gindamas demokratines vertybes tarptautinėje arenoje bei NATO, o taip vadinamuoju realpolitik, propaguojančiu pragmatizmą. O klausime, su kuo draugauti pragmatiškiau ir naudingiau – su Gruzija ar kokia Prancūzija, manau, atsakymas yra aiškus. Žiūrint finansiškai ir ekonomiškai, žinoma.

Toks realpolitik Europos Sąjungos atžvilgiu ir tos politikos ribotumas puikiai pasimatė D. Grybauskaitės kelionėje į Prancūziją susitikti su tuometiniu prezidentu Nikolia Sarkozy. Susitikimo metu Lietuvos vėliava „netyčia“ buvo pakabinta atvirkščiai. Manau, tai tikrai nebuvo „netyčinė klaida“. Diplomatijoje jau tokie maži gestai gali parodyti tikrąjį požiūrį. Tikėti, kad Prancūzija buvo ar yra Lietuvos draugė yra kiek naivu – ką puikiai parodė ir Prancūzijos sprendimas Rusijai parduoti „Mistral“ laivus. Tiesa, tai gali keistis po įvykių Ukrainoje, nors kalbant apie didžiąsias valstybes, tarptautiniuose santykiuose retai kada viskas keičiasi 180 laipsnių.

Reikia pabrėžti, kad tai, jog Dalia Grybauskaitė vyko į Prancūziją, yra gerai – ji siekė stiprinti Lietuvos tarptautinį bendradarbiavimą. Problema ta, ką vykdama į Prancūziją (ir realiai atsisukdama į senąsias ES šalis apskritai) ji iškeitė. Jau minėtąsias Lenkiją, Gruziją, Ukrainą. Tačiau taip pat ir Jungtines Amerikos valstijas, su kuriomis Lietuvos santykiai D. Grybauskaitės kadencijos metu pastebimai atšalo. Tą puikiausiai parodė jos akibrokštas Prahoje nesusitikti su Baraku Obama. Tai jau visiškai neatsakinga, ypač turint omenyje, kad JAV yra laikomos NATO (o, tame tarpe, ir mūsų, saugumo garantu). Tad tai, kad prezidentė vyko į Prancūziją, būtų gerai, jei tai nebūtų santykių su JAV, Lenkija, Ukraina bei Gruzija atšalimo simbolis...

D. Grybauskaitė daug pasireiškė ir vidaus politikoje, kas buvo pastebima iš Irenos Degutienės neoficialių pasisakymų prieš 2012 m. parlamento rinkimus slaptai Ireną įrašant. Nors slaptas įrašymas yra labai šlykštus ir nepateisinamas elgesys, tai nekeičia jos pasakytų minčių, kad prezidentės valia Seime yra vykdoma praktiškai nesipriešinant – per visą jos kadenciją iki 2012 m. A. Kubiliaus vyriausybės kadencijos nebuvo pasipriešinta nei vienam jos veto (tiesa, dėl tikslaus skaičiaus galiu klysti, tačiau faktas, kad pasipriešinta buvo labai nedaug, nekinta).

Kodėl taip yra? Tikrai ne todėl, kad taip norėjo pati A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė (nes juk, atrodo, logiška, kad, jei nesipriešina, vadinasi, sutinka, ar ne?). Kaip pati Irena Degutienė teigė, vyko valstybės užvaldymas, kad visi buvo baimėje, o prezidentė ėjo ne demokratiniu, o Lukašenkos keliu ir pnš. Manau, čia komentarų daugiau nereikia. Pagalvotum, kad tai yra koks nors šmeižtas, tačiau juk I. Degutienė visa tai pasakojo nežinodama, kad tai bus paviešinta. O tai, mano nuomone, kažką reiškia, ar ne?

Na, aprašius prezidentės minusus reikia paminėti ir teigiamus jos darbo vaisius. D. Grybauskaitė sėkmingai atstovavo Lietuvai Europos Sąjungos institucijose, kur buvo išsiderėta didesnė parama 2014 – 2020 m. ES biudžete.

D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu pagyvėjo bendradarbiavimas su Švedija. Nors galima pagrįstai teigti, kad čia nemažai darbo įdėjo konservatoriai, tačiau tikiu, kad ir prezidentės įdirbis įtakos padarė.
Kitas man asmeniškai labai patikęs jos darbas – darbo partijos kontrolė po 2012 m. Seimo rinkimų. Jai pavyko kiek įmanoma sumažinti „darbiečių“ grietinėlės įtaką valstybės institucijoms ir prisidėti prie to, kad „darbiečiai“ nekontroliuotų tų ministerijų, kurios skirsto dideles Europos Sąjungos lėšas.

Nors D. Grybauskaitės kadencijos pabaiga yra kitokia nei pradžia (vėl dėmesys kreipiamas į JAV bei Ukrainą) – o pagrindinį skirtumą lemia dabartinė Ukrainos situacija – tačiau čia kyla klausimas: ar nebūtų buvę paprasčiau tiesiog nekeisti Lietuvos užsienio politikos kurso apskritai, tiesiog politiką papildyti aktyvesniu dalyvavimu ES institucijose, daugiau bendradarbiaujant su Švedija? Žinoma, lengva kalbėti retrospektyviai, tačiau vis tik galima daryti išvadą, kad tam tikrų „diplomatijos pradžiamokslių“ D. Grybauskaitė iki galo vis tik neperskaitė.

O tai ką, tada už ją nebalsuoti? Jei atvirai, nežinau. Tiek vienas, tiek kitas kandidatas turi savų pliusų ir minusų. O ir šio straipsnio esmė buvo ne agituoti už ar prieš kokį nors kandidatą/kandidatę. Buvo tiesiog norėta parodyti, kad viskas toli gražu nėra aišku ir neginčijama.

Dabartinė prezidentė taip vadinamojoje „intelektualioje Lietuvoje“ (ir ne tik) yra laikoma vienintele kandidate: „daugiau nėra už ką balsuoti“, „ji vienintelė „normali“ kandidatė“ ir pnš. Manau, kad toks požiūris nėra teisingas. Prezidentu tapus tiek vienam, tiek kitam kandidatui jokios katastrofos tikrai nebūtų. Ne viskas yra tik juoda arba balta.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vaikino pasiūlymas pasibaigus pasimatymui tapo nepavykusio vakaro vinimi: merginos, būkite protingos (96)

Vaikinas mane užkalbino mano tuometinėje darbovietėje-drabužių parduotuvėje. Maniau pakalbėsim...

Darbdavių virkavimus vadina tuščiais plepalais: mokėkite algas, o ne pašalpas (150)

Paskutiniu metu darbdaviai skundžiasi, jog yra darbuotojų stygius, jų labai trūksta, kad reikia...

Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantis vyras: užteko vieno lemtingo vakaro (24)

Apie ką galvoja žmogus, kuris atlieka bausmę? Ar jis permąsto gyvenimą, savo poelgių...

Top naujienos

Mamadienis už 1 vaiką: Nausėdos pasiūlymas sulaukė palaikymo, bet atsitrenkė į sieną (1)

Iš Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų atstovų sudaryta Trišalė taryba antradienį aptarė...

Kaip iš tiesų reikia didinti pensijas: jos turi augti sparčiau nei atlyginimai (108)

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas nepritarė prezidento Gitano Nausėdos siūlymui nuo kitų...

Nausėda – už dialogą su Baltarusija, bet įvardijo ir raudonas linijas papildyta 16:13 val. (38)

Prezidentas Gitanas Nausėda pasisako už dialogą su Baltarusija, tačiau įvardijo ir raudonas...

Darbdavys pareiškė, kad irgi susiduria su psichologiniu smurtu: ateina, prašo pakelti algą (79)

Nuo psichologinio smurto darbo aplinkoje nukentėjusiems asmenims reikia informacijos apie pagalbą ir...

Unikauskas: aš jau niekuo nebesistebiu (58)

Žymus gydytojas Alvydas Unikauskas patikino, kad tikrai į politiką ir į verslą jis neketina sukti.

Ypač griežta kardomoji priemonė Venckienei: su apykoje nuo namų negalės nutolti toliau nei 500 m Venckienė šypsojosi, bet buvo nekalbi; papildyta (740)

Antradienį Vilniaus apygardos teismas panaikino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą pratęsti...

Lukašenkos sūnui – dar vienas aukštas postas (68)

Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos sūnus Viktoras buvo išrinktas šios šalies...

Vėl šaiposi iš kovos su alkoholiu: reklamos stendai pigesnio alkoholio siūlo bėgti į Lenkiją (6)

Reklaminiuose stenduose Vilniuje – naujos reklamos, kuriose pašiepiami su alkoholio prieinamumo...

Byra Seimo nario Žygimanto Pavilionio šeima (30)

Žinomo diplomato ir Seimo nario Žygimanto Pavilionio šeima šiuo metu išgyvena ne patį ramiausią...

Auksu puošti Šiaulių „princo“ Baranio namai mena ištaigingas mafijos puotas ir žiaurius įvykius: pasižvalgykite po 780 kv.m pilį! (34)

Buvo laikai, kai Lietuvoje karaliavo kriminalinės gaujos. Kaunas priklausė Daktarams, Panevėžys...