aA
Kai užpuolė koronavirusas, iš visų pakampių išlindo tautos gelbėtojai ir gydytojai. Norisi paklausti, kur jūs anksčiau buvote? Kokios panacėjos besiūlomos, viskas susiveda į keletą pagrindinių – stiprink imunitetą, plauk rankas ir klausyk Verygos. Kam tai neveikia, dar klauso visokių šarlatanų.
Dėl koronaviruso grėsmės visi turi nešioti kaukes.
Dėl koronaviruso grėsmės visi turi nešioti kaukes.
© Shutterstock

Kartą žmona papasakojo, kaip jos dvi apkūnios pažįstamos nuvyko į Maskvą pas didįjį magą paprašyti patarimo kaip atsikratyti antsvorio. Tik joms užėjus į kabinetą, tas net nepakvietęs prisėsti nužvelgė ir piktai riktelėjo: „Ėdate! Daugiau nebeėsite!“

Ir išvarė lauk. Žmona sakė, kad toms nabagėms porą mėnesių iš rankų šaukštas krisdavo, na, o tolesnio jų likimo niekas nebepasakojo.

Po to ir aš susiėmiau. Pradėjau lankyti tuo metu netoliese buvusį sporto klubą, apribojau ėdimą ir nevartojau velnio lašų, bet tai veikė neilgai. O nuo visokių gamtinių virusų saugojo natūraliai įgytas imunitetas, kuris buvo stiprinamas nuo pat vaikystės.

Prie stalo – neplautomis rankomis

Neturėjau švarios, šiltos vaikystės, bet ta nesterili, šalta aplinka suformavo natūralų imunitetą. Kaip Rasputinas po truputį naudojo įvarius nuodus, taip užsigrūdino ir jo niekas nebegalėjo nunuodyti, taip aš nuo pat gimimo traukiau į save įvairias bacilas ir dabar net kibiras viruso manęs neima.

Mano tėvukas sakydavo: „Rankos pūslėtos, veidai prakaituoti.“ Nors gimiau tikro proletaro šeimoje, užaugau skurdžiame barakų kvartale, badauti neteko, pliku užpakaliu nelaksčiau ir net turėjome prabangos dalyką – motociklą „Java su liulka“.

Tėvai anksti pripratino prie darbo, bet nepripratino prie elementarios higienos – to, kad prieš valgį būtinai plauti rankas, o einant miegoti nusiplauti pagrindines kūno dalis ir išsivalyti dantis.

Prie stalo sėsdavau dažnai neplautomis rankomis, turguje nušvilptus vaisus suvalgydavau neplautus, girą gėriau kartu su visais miestiečiais iš to paties bokalo, o nusidavęs per dieną kieme – puikiai miegodavau ir nenusiplovęs dienos dulkių.

Į viešą pirtį nevaikščiojome, nes tėvukas negalėdavo žiūrėti į svetimas muiluotas subines, tai žiemą išsimaudydavome nedidelėje metalinėje vonioje, vasarą – netoliese esančiame upelyje, o kasdieną truputį apsiprausti užtekdavo šalto vandens iš čiaupo.

Nepaisant tų ekstremalių sąlygų, niekados nesirgome jokiomis ligomis ir nesitrynėme po ligonines. Kai pradėjau savarankišką gyvenimą, prie tvarkos ir švaros pripratino žmona, tačiau darbe pietaujant rankų per daug nešveičiau. Anot mano tėvuko, ant techniniu purvu padengtų rankų virusai negyvena.

Rūkyti lašiniai su braškių uogiene

Kai pradėjau darbuotis komandiruotėse, ten apie kažkokią pilnavertę higieną nėra nė ko kalbėti, bet ir vėl jokių ligų.

Man neegzistavo tokia problema kaip maisto produkto galiojimo laikas. Esu įsitikinęs, kad su senstelėjusiais produktais, gaunama reikalingų mikroorganizmų, kurie stiprina imunitetą ir padeda virškinimui.

Maisto vartojimo laiko apribojimai – manau, tai maisto pramonės sugalvojimai, kad žmonės dažniau pirktų. Niekados nežiūriu į tas datas ir jau 60 metų neturiu jokių problemų nei su skrandžiu, nei su viduriais. Ką suvalgau, tą ir suvirškinu.

Vienintelį kartą skrandis buvo truputį sustreikavęs, kai susilažinęs valgiau rūkytus lašinius su braškių uogiene, bet tai – menkniekis.

Komandiruotėn vyko ir keletas jaunesnės kartos darbuotojų, tai tie neilgai tempė. Pusiau laukinėmis gyvenimo sąlygomis pradėjo viduriuoti, pakilo temperatūra ir išvažiavo namo. Taigi, truputį pakeitus garsią frazę, esmė būtų tokia: „Kas normalu proletarui – mirtis inteligentui.“

Mūsų šefas patenkintas tokiais spartiečiais, nes nereikia sukti galvos dėl buitinių sąlygų. Davė darbą, išmokėjo atlyginimą, į mūsų buitines patalpas nosies nekiša, tačiau naujų iššūkių ir šiokių tokių pasikeitimų atnešė naujoji koronaviruso pandemija.

Tik nekosėk viešumoje!

Prieš visą tą sumaištį keletą žiemų teko gyventi prastai šildomoje, drėgnoje patalpoje ir darbuotis drėgno vėjo perpučiamoje teritorijoje, dėl ko įsitaisiau nesibaigiantį chronišką kosulį. Daug metų nerūkau, bet nuo rudens iki pat pavasario kosėju kaip senas rūkalius.

Kol nuo koronaviruso kosėjo tik kinai, niekas nekreipė dėmesio, bet kai tas kosulys persimetė į Europą, kolegos staiga atkreipė dėmesį į mano kosulį.

Viršininkas ir vyrai, su kuriais dirbu ne pirmus metus, žino tą mano problemą, bet vis vien sunerimo. Juk nežino, kada tas nekaltas negalavimas gali pavirsti į mirtį skleidžiantį kosulį.

Didžioji dalis techninių darbuotojų išsilakstė. Likome keletas pačių stipriausių, o gal – kvailiausių. Viršininkas nuolat maldauja: „Dėl Dievo meilės, tik nekosėk viešumoje. Ateis sanitarai, uždarys įmonę ir mus visus.“

O kad būtų ramiau, padovanojo termometrą. Kam man tas termometras, aš puikiai žinau, kad esu sveikas, o atšilus orams kosulys dings. Bet neramu dėl kolegų ir mūsų įmonės.

Kadangi esu vienas iš tų darbuotojų, kurių, bent šiuo metu, nėra kuo pakeisti, tai vadovas išskyrė atskirą patalpą, pripirko nereceptinių šnypščiančių vaistų, dezinfekcinio skysčio, liepė dėvėti kaukę ir griežtai uždraudė eiti į viešumą. „Darbas – „būda“ – darbas. Maisto nupirks kolegos“, – pasakė.

Purškiu kaip maniakas

Tokioje aplinkoje pirmą kartą gyvenime pasijutau kaip raupsuotasis. Matuoju temperatūrą, geriu burbuliuojančius stiklinėje vaistus, bet tas velnio kosulys vis viena kankina, nes pavasaris šaltas ir drėgnas.

Jaučiu, kad iki gegužės, o gal ir birželio mėnesio jis nepraeis. Baugu, kad viršininkas, išsigandęs virusų grėsmės ir sumažėjusių darbų, nesugalvotų išvaryti manęs namo ar koks kolega iš pykčio neapkalbėtų. Medžiu Dievą, kad kuris kokios nesąmonės neleptelėtų.

Rankas ir veidą pradėjau mazgoti kelsi kartus per dieną. Dezinfekcinį skystį purškiu į visas kišenes, ant rankų, rūbų, durų rankenų, indų, šaukštų ir atsigavusių musių. Kaip maniakas vaikštau su purkštuvu ir purkščioju – kur reikia, kur nereikia. Net užėjusį kolegą apipurškiu.

Ne tiek iš baimės, kiek iš pareigos, nes jei kas patikrins ir pamatys, kad nenaudojau, apkaltins sabotažu. Šiuo klaikiu metu vadovas prie darbuotojų nesiartina nė per patrankos šūvį ir visus nurodymus perduoda telefonu.

Kaip dabar tapo madinga – vadovauja nuotoliniu būdu, įsijungęs vaizdo kamerą. Save parodo ir į mus pažiūri. Turiu pasakyti, taip dar geriau, niekas nestovi kaip prievaizdas, neskaičiuoja darbo minučių ir atliktų darbų. Kiekvienas žino, kas ką turi daryti, ir padaro tai be priežiūros iš viršaus.

Pabandyk sulaikyti kylantį kosulį

Vieną vakarą paskambino vadovas: „Vienoje rimtoje maisto gamykloje stovi sugedusi mūsų technika. Ryt reikės važiuoti sutvarkyti. Gerk vaistus saujomis, kabink medų šaukštais, daryk, ką nori, bet kad ryt nekostelėtum ir nepirstelėtum.“

Paskutiniu metu ta mano nuolatinė problema jau buvo aprimusi, tik kartais dar atsikrenkšdavau, bet nuo vadovo žodžių tas nelemtas kosulys pradėjo kilti iš visų galų – plaučių, skrandžio ir net apatinės nugaros dalies.

Kaip ir liepė kabinau medų, gėriau visokius burbuliuojančius vaistus, skalavau gerklę druska ir klausiau Verygos. Kiekvienam sutiktam juk neįrodysiu, kad mano bėda sena, ne koronaviruso kilmės.

Ryte, prieš įvažiuojant į maisto gamyklą, reikėjo užpildyti anketą. Pildau, o apsauginis įdėmiai stebi. Toks jausmas, kad taip ir laukia, ar nekostelėsi. Nežinau, kas labiau paveikė: vaistai, medus, sūrus vanduo ar žymių ponų hipnozė, bet nekostelėjau.

Dieną darbuojantis užsimiršęs kelis kartus nusikosėjau, bet niekas neišgirdo, niekas nepamatė. Baigus darbą reikėjo užeiti į biurą atžymėti popierius. Kad ją kur velniai nujotų tą biuro merginą. Padavėme popierius, o ji savo dėlioja, į mus dėmesio nekreipia. Man tuo momentu taip pradėjo gerklę kutenti, kad net saldu paliko.

Pabandykite sulaikyti kosulį, kai jis vis stipriau ir stipriau dirgina balso stygas. Niekada negalvojau, kad tai labai sunku ir reikalaują daug pastangų. Tas kelias minutes beveik nekvėpavau. Pagaliau ji pakėlė alkis ir, pamačiusi kančios iškreiptą veidą, vikriai sudėjo spaudus ir palinkėjo geros dienos.

Tik išvažiavęs už vartų parašiau kolegos, kad sustotų pakrūmėje, ir nuo dūšios išsikosėjau. Aš pats savęs biure nemačiau, bet kolega sakė, kad jau buvau visas raudonai mėlynas, ir jei mergina būtų kiek dar užtrukusi, tai būčiau ją nuo galvos iki kojų apkosėjęs arba vietoj numiręs.

Per tą nelemtą kosulį ir pandemiją įsivariau nepilnavertiškumo kompleksą. Iš sveiko, drūto, niekada nesirgusio žmogaus tapau mistiniu ligoniu. Į miestą išeiti bijau, įmonės teritorijoje pamatęs svetimą žmogų slepiuosi, kolegos šalinasi, tik vienintelis vadovas dar palaiko ir ramina, bet tuo pačiu griežtai primena: „Nekosėk viešumoje. Kosėk tik namie ir į pagalvę.“

Neįsivaizduoju, kaip dabar reikia jaustis rūkaliams, kurie nuolatos kosti. Kaip jie kovoja, slepia tą iki pandemijos buvusį nekaltą, paprastą negalavimą? O gal visi kosėjantys jau sugaudyti, uždaryti ir aš vienas toks belikau?

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(119 žmonių įvertino)
4.4454

2 kartą ištekėjusi moteris: santykiuose svarbiausia ne meilė – įsitikinau (192)

Santuoka – dviejų žmonių susiėjimas, tikėtina, ilgam. Kai kurie išsiskiria po 2 mėnesių, o...

Kalbos apie antstolių nurašytas baudas įpykdė: čia toks tipinis mūsų bruožas (54)

Visi verkia apie viską. Kada lietuviai pagaliau išmoks laikytis įstatymų, o ne jais skųstis?...

Vidutinio amžiaus vyras prieš savo valią tampa blogiuku: net išsiskirti nėra kaip (165)

Koks nuostabus gyvenimas ir kaip gera gyventi. Gražūs tai žodžiai, bet dažnai neatitinkantys...

Klausiau Aurelijaus Verygos – naktimis nemiegodama dėl skausmo kai ką supratau (157)

Noriu pasidalinti mintimis su visa Lietuvos populiacija, gal skausmas, kuris prikėlė naktį, bus...

Vyras su žmona norėjo išsikepti šašlykų – pamatę, ką nusipirko, pasigailėjo (209)

Ir atsitiko taip, kad mudu seniukai, aš ir žmonelė, įsigeidėm šašlykų užkrimsti. Ar čia...

Top naujienos

Ypatingas ginkluotas būrys ir slapti jo tikslai: „Vilniaus brigadai“ užteko nusiųsti vieną žinutę (34)

Prieš 30 metų, 1990-ųjų birželio 5-ąją, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutarė įkurti...

Lietuvoje per parą nustatyta 11 naujų koronaviruso atvejų papildyta (238)

Šeštadienį prieš pietus Sveikatos apsaugos ministerija skelbia apie naujus koronaviruso Lietuvoje...

Niekur neskelbti kadrai: Karpavičius po milijono vertos vagystės aprodo savo namus (40)

Prieš kurį laiką „Delfi“ paviešinus apie verslininkui Raimondui Karpavičiui dar esant gyvam...

Gediminas Girdvainis – paskutinį kartą scenoje: artimieji ir gerbėjai teatre atsisveikina su mirusiu aktoriumi

Savaitės pradžioje Lietuvą sukrėtė skaudi netektis – mirė garsus kino ir teatro aktorius...

Skelbiamas naujas sąrašas, iš kurių šalių atvykus nereikia laikytis saviizoliacijos (1)

Paskelbtas birželio 8-14 d. galiosiantis sąrašas valstybių, iš kurių atvykti leidžiama, ir iš...

Kaip patekti pas gydytoją? Karantinas pasibaigs, bet dabartinė tvarka liks ir toliau (187)

Panevėžyje žinomam televizijos operatoriui ir fotografui po rankos lūžio likus be reabilitacijos...

Su dviratininku susidūręs vyras, važiavęs paspirtuku, ligoninėje mirė (265)

Birželio 5 d., apie 18.40 val., Panevėžyje, Panevėžio kultūros ir poilsio parke po Nemuno...

Moteris skundžiasi darbdavio išnaudojimu: dirbo po 12 val., o mokėjo už 15 minučių (69)

Į „Delfi“ kreipėsi moteris, kuri pernai dirbo viename Telšių bare ir lošimo automatų...

Išdrįsus kalbėti vienai, apie Kėdainių priėmimo skyrių prabilo ir kiti: ten yra baisu (202)

Kėdainiuose įvyko grandininė reakcija: vienam žmogui socialiniame tinkle papasakojus nemalonią...

|Maža didelių žinių kaina