Tarnavome prie Lenkijos sienos. Buvome apmokyti Visagino pasieniečių mokymo centre. Mums tiekiamas maistas buvo paprastas – po treniruočių dažnai jo trūkdavo. Bet buvo tikrai įdomu: kai mus paskirstė po užkardas – prasidėjo tikras pasieniečių gyvenimas.
Diena miegodavom, naktimis saugodavom Lietuvos valstybinę siena su Lenkija. Tarnyba buvo gan nuobodoka, bet buvo visko: ir pažeidėjus gaudėm, ir juos sulaikydavom. Aišku, buvo tikra palaima lietingą dieną ir naktį pasilikti užkardoje ir nemirkti pasienio ruože.
Buvo ir velniškai šaltų naktų per pūgą, kai tekdavo klampoti pusnyse... Labai pavargdavom. Atrodė, takelį pramindavom, bet kol nueidavom iki saugomo ruožo pabaigos, grįždami vėl klampodavom per pusnis, nes viskas būdavo užpustyta.
Būdavo ir labai šiltų naktų. Pamenu, vieną naktį leidome prie pelkės, tai įsisukę į striukes visą naktį baidėm uodus, kurių būdavo be galo daug. Tad visko matėm – ir šalto, ir karšto.
Labai ilgėdavomės namų, nes retai galėdavome grįžti. Bet šiandien tikrai norėtųsi kartais grįžti į tuos pačius mūsų saugomus ruožus ir prisiminti tarnybos laiką. Kartais gimsta mintis patraukti į savanorių gretas, tik bėda ta, kad namuose – du mažiukai, ir žmona nelabai nori mane išleisti į tarnybą Sako, kad su niekuo manim nesidalins. O būsimiems jaunuoliams galiu tik patarti: kariuomenė – tikrai geras dalykas. Bėdai esant žinosit, kaip ir kokiomis aplinkybėmis apsaugoti save ir savo šeimą. Sėkmės ir būkit tikri vyrai!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: