Tačiau aš Jums pamėginsiu nupiešti kiek kitokį paveikslą! Kažkada ir mane buvo toks momentas įtraukęs į savo spąstus, kai viskas atrodė nuobodu, beprasmiška, liūdna ir jaučiausi vienišiausias žmogus pasaulyje. Buvau nei kiek ne kitokia nei dauguma, nemokėjau to suprasti ir nežinojau ką su tuo daryti. Mėgindavau save apgauti lankydamasi vakarėliuose, bendraudama su žmonėmis, kuriuose matydavau ne tai, kas man artima. Kalbėdavau bandydama palaikyti pokalbį ir apgaudinėdavau save kaip neva visą tai man „įdomu“. Nors pripažinsiu, anaiptol buvo ne taip!
Keisčiausia tai, kad aplink pritraukdavau nemažai žmonių, kuriems jaučiau, jog mano draugija buvo įdomi, o man jų dažniausiai – nelabai. Todėl tapdavau dar nelaimingesnė! Nors, regis, daugelio eskaluojamų žurnalų, draugų teigimu, sėdėti tarp keturių sienų nėra gerai, tiesa? Galiu pasakyti, jog nė velnio! Blogiau būti ne ten, kur nori būti, ir ne su tais, kurie tau patinka. Žinoma, būta ir išimčių, bet dabar ne apie tai!
Vienatvė – kaip daugeliui baisiai skambantis žodis, tiesa? O man ji patinka! Žinote, kodėl?! Patinka, nes vertinu ją ir išmokau tai išnaudoti savo naudai. Būdama viena daug ką atradau! Nuostabias knygas, kurios praturtino mane, asmeninį laiką sau, piešimą, kuris pasirodė visai įtraukiantis ir įdomus, įdomių žmonių paskaitas, o jose ir psichologinių žinių, sportą, laiką sveikesnės mitybos gamybai, filmus, kurių nebuvau mačiusi, daug visokių idėjų ir minčių tolimesnei veiklai, laiką rašinėlių rašymui (kaip pati tai vadinu) ilgesnius, malonius pokalbius su dukra, bei draugais. Galų gale, atradau save, kas neprimestinai tinka ir patinka ne aplinkiniams, ne kitiems, o man. O kiek dar visko neišmėginta ir nepatirta?! Ir kiek dar gali būti daug pirmų kartų naujoms veikloms?! Ir kiek yra atrasto, kam nepakanka laiko tiesiog, to įgyvendinti?! Atsakykit, kada čia galima jaustis vienišu?
Netgi būdama vienatvėje nelabai galėdavau jaustis viena, nes mane nuolat supo žmonės! Todėl dabar sau užduodu klausimą, jog nesuprantu, kodėl ta vienatvė daugelį taip glumina ir slegia?
Man regis, turiu atsakymą! Tas, kas taip jaučiasi, Jų prastai išvystyta fantazija! Tie, kurie tai išgyvena, turėtų išsikelti sau keletą klausimų, kaip kažkada aš pati juos išsikėliau. Jeigu nesijaučiate įdomūs patys sau, kam galite būti įdomūs aplinkui? Jeigu Jums nuobodu ir nuolat liūdite dėl to, kad negalite pakeisti vakar dienos, kam gadinate tai, kas yra šiandien?!
Jus paliko mergina/vaikinas? Vyras/žmona? Praradote darbą? Neturite draugų? Atsakau: nuramindama Jus! Tiek vyras, tiek žmona ne vieni visame pasaulyje, draugas/-ė taip pat. O kokia blogybė būti ne su tuo, jeigu Tavęs nesupranta?!.. Įvardinčiau tai laiko švaistymą veltui... Be to, mylimųjų, draugų nereikia ieškoti, jie patys su laiku ateis į Jūsų gyvenimą. Todėl tuo momentu leiskite sau pabūti, nurimti pasimėgauti tuo, kur esate.
Praradote darbą? Tuo labiau... Atsivers kiti horizontai ir prasivers naujos durys. Neturite draugų? Jų nereikia ieškoti, jie savaime atsiras, kai praplėsite savo galimybių ribas ir plėsite akiratį savo pomėgiams, bei užsiėmimams. Taip, kad nemylėti vienatvės nėra dėl ko! Mokant pažvelgti į tai teisingai, mylėti reikia save, nes meilė sau, visada išties ranką vienatvei, kuri gali būti ne Jūsų priešė, o sąjungininkė.
Asmeniškai aš vienatvę išnaudoju kaip tarpsnį savęs augimui, naujų tikslų sudarymui ir siekimui, bei laikui kai esu tuo kuo noriu būti. Vienatvė man - ne laikas liūdesiui, o laikas galimybėms! Tai gi, ir Jums, kurie patyrėte ar patiriate šį jausmą skatinu į tai žiūrėti su optimizmu, entuziazmu, veikla, bei galimybėmis savirealizacijai. Ir spausti iš jos pačias skaniausias sultis savo gražiai ir šauniai ateičiai. To visiems nuoširdžiai linkiu!
Gražios dienos ir būkite laimingi!