Manau, darbuotojui dalinantis blogomis mintimis apie darbdavį, ypač su kolegomis, vien tų pokalbių ar susirašinėjimų istorijų kopijos galėtų būti priežastis atleisti, nes kurstoma nesantaika ir keliamos abejonės darbdaviu pas šiuo metu dar lojalius darbuotojus.
Kiekvienas verslas turi specifinius darbuotojus, kurių išėjimas gali netgi įmonę sužlugdyti. Tarkime, šiuo atveju tai pardavimų vadybininkas, kuris, planuodamas išeiti, renka informaciją, o išeidamas pas konkurentus, išsineša žinias apie kainodarą ir klientų kontaktus, jau nekalbu apie kainodaros ir derybinius ypatumus bei patirtį.
Paklausykite trumpos istorijos iš mano patirties. Viskas vyko dar prieš krizę. Tris su puse metų atidirbęs, nusprendžiau dėl tam tikro darbdavio požiūrio ir kai kurių klientų skatinimo kurti savo įmonę. Darbdavį informavau apie tai, susitarėme, kad aš pasiimu tik klientus, kuriuos pats susiradau, o tuos, kuriuos jis man suteikė, palieku ir atsisakau jiems teikti paslaugas 9 mėnesius po išėjimo.
Susitarimo tikslas buvo toks, kad, jeigu jis nesugebės per 9 mėnesius rasti žmogaus, kuris pakeistų mane pagal vykdomų paslaugų kokybę ir bendravimą, tos įmonės, toliau norėdamos gauti geriausias paslaugas, kreipsis į mane, kad ir po 9 mėnesių ar metų. Galų gale, praėjus tam sutartam laikui, pas mane atėjo apie 10 proc. klientų, kuriuos jis man „davė“, kai pas jį dirbau.
Aišku, verslas žlugo krizės įkarštyje, nes jai nebuvau pasiruošęs nei morališkai, nei finansiškai. Dabar esu samdomas darbuotojas, turintis patirties samdyti kitus.
Triguba reziumė:
1. Daugiausiai 3 proc. verslų savininkų yra pasiryžę mokėti pinigus už kokybę bei pirkti geriausius produktus su geriausia priežiūra, kiti 7 proc. tiesiog pasitiki vienu ar kitu žmogumi, su kuriuo turi patirties, dar 20-30 proc. supranta susitarimus ir vertina sutartis. O likę renkasi tai, kas pigiausia. (niekada negausi „Rolls-Royce“ už dviračio kainą, nors vadybininkas gali tai ir prižadėti);
2. Verslai, kurie kvepia altruistiškumu, vergove arba per dideliu pelno siekiu nuo pat pradžių žlunga. Viskas turi būti daroma palaipsniui, tik be vergovės, viskas turi būti subalansuota – tiek darbo laikas, tiek pelno siekimas, tiek darbuotojo atlyginimas, pagal jo prisiimtą atsakomybę ir padaromą darbą.
Taip pat dažnai didelėse įmonėse aukščiausias vadovas negali skirti laiko žemiausios grandies išklausymui, jam apie juos papasakoja tiesioginiai pavaldiniai, žemesnės grandies vadovai. Bet jie, būna, irgi bijosi priimti arba teikti informaciją aukščiausiam vadovui ar vadovei (taigi, nekeikite aukščiausio vadovo, jeigu jo informacija nepasiekė);
3. O dabar mūsų tautos požiūris: dauguma žmonių nori, kad viskas būtų padaryta už juos, jie neieško darbo, kuris patiktų. Jie nori didelių atlyginimų, bet neįsivaizduoja, kiek jų darbo vietos išlaikymas kainuoja darbdaviui ir kokią grąžą jis jam neša su savo negatyviu požiūriu ir nepasitenkinimu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo istorija? Buvote nesąžiningai atleistas? O gal esate darbdavys, kuris nori pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.