Neseniai per Lietuvą nuvilnijo socialinio būsto tema per televizijas ir spaudą. DELFI rugsėjo 11 dieną taip pat išspausdino straipsnį „Socialinio būsto nuomininkai savivaldybes skandina skolose“.
Ką gi, turiu puikų pavyzdį….
Gyvenu Žvėryne. Namas nėra naujas ar kažkuo ypatingas, tačiau pats rajonas turi tam tikrą kainą už kvadratinį metrą. Mano kaimynai (durys šalia, o viena siena ribojasi) – visiški girtuokliai. Porelė sugyventinių. Vienas Dievas težino, kiek jie augina katinų. Kartą kažkuris iš kaimynų, neapsikentęs dėl smarvės laiptinėje, ryžosi užeiti pas juos vidun. Sako, rado vieną katiną pastipusį, o patys būsto šeimininkai to net nepastebėjo…
Kasdien savo mielus kaimynus matau besirausiančius po šiukšlių konteinerius. Kasdien savo mielus kaimynus matau vos paeinančius, besiplaikstančius vėjyje, prisilaikainčius vienas į kitą, ir girtut girtutėlius. Tenka matyti ir mėlynanosių draugelių, kurie ateina pas mano kaimynus į svečius. Tiesą sakant, gyvenimas pasidarė nebepakeliamas: buto nei parduosi, nei išnuomosi, nei kultūringai svečių pasikviesi. Gėda.
Kaimynai, kurie dalijasi bendra ventiliacine sistema su tais girtuokliais, sako, negali valgyti, negali langų atsidaryti, nes tokia smarvė kerta, jog galva svaigsta. Kartais laiptinėje ant turėklo užrišame mašininį oro gaiviklį (eglutę), kartais užkišame jazminų šakelę, o laiptinės langai nuolat turi būti praviri, nes kitaip užtrokštume.
Dengiame naują stogą – girtuokliams nė motais. Rinksime lėšas už laiptinės atnaujinimą – girtuokliams pašvilpk į uodegą. Žiemos metu pyktis ima, kai „Vilniaus energija“ mokesčius už šilumą padalija visam namui pagal „įeinantį šilumos skaitiklį“, ir visi kaimynai žino, kad reikia sumokėti ir už savo laiptinės „puošmeną“.
Rinkome parašus, ieškojom teisybės – veltui. Parašiau skundą „Vilniaus miesto būsto“ direktoriui. Ateina atsakymas: „…butas prižiūrimas patenkinamai, gyventojams įteiktos gyvenamųjų patalpų naudojimo taisyklės, nuomininkas buvo žodžiu įspėtas dėl tvarkos palaikymo bute“. Be to, gavau nukreipimą į „Vilniaus Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių“.
Surašiau ilgiausią skundą šiam skyriui. Gavau atsakymą: „…darbuotojai nuvyko Jūsų rašte nurodytu adresu bei nustatė „Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių“ pažeidimus. Informuojame, kad surašytas ATP protokolas už šių taisyklių nesilaikymą“. Vėl išvardijama, į ką dar galima kreiptis, jei nepakanka šio atsakymo: į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją ir kt. Gyvūnai, mat, užkliuvo, o smarvė, alkoholizmas ir netvarka – ne. Kartais užeina Savivaldybės darbuotojai pas kaimynus, bet jie valo kojas į lauko groteles prie durų, kai išeina lauk, o ne kai užeina vidun…
Turint omenyje, kiek laiko trunka susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis, tai juokas neima, o gyventi tvarkingai norisi.
Sklando kalbos tarp kaimynų, kad Savivaldybė negali tų būsto nuomininkų iškelti, nes butas nėra privatizuotas dar, kad tik po nuomininko mirties atiteks Savivaldybei ir panašiai.
Teko skaityti daug straipsnių, kokios eilės yra socialiniam būstui gauti – tūkstančiai. Ar nėra jaunų šeimų, tvarkingų pensininkų, neįgalių asmenų, kurie galėtų tinkamai rūpintis butu, mokėti komunalinius mokesčius, nekenkti kaimynams? Ar gali pora asmenų kenkti daugumai kitų gyventojų? Kodėl negalima socialinių būstų statyti už miesto, kur būstų kainos kitos? Kodėl Vilniaus miesto Savivaldybė taip atsainiai žiūri į tokį svarbų reikalą? Gi ji pati grimzta į skolas dėl tokių nuomininkų. Neabejoju, kad šis pavyzdys nėra vienintelis.
Užjaučiu tuos, kurie turi panašių problemų. Nėra nieko baisiau, kaip paklysti mūsų biurokratijos koridoriuose, kaip jaustis bejėgiu prieš nepajudinamą sistemą. Tikriausiai teks susiburti dar kartą su kaimynais, duoti Vilniaus miesto Savivaldybę į teismą. Sako, grupiniai ieškiniai garsiau skamba, geriau veikia.
Jeigu kas nors turėtų minčių ar patirties, kaip tokią bėdą spręsti, iškart dėkoju visų mūsų laiptinės gyventojų vardu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!