Kalbu apie skurdą, tą baisų, kai žmonės gyvena dūminėse pirkiose, nevalytais langais, nepraustais kūnais ir drabužiais, nes jie išmoko, kad vandentiekio jiems nereikia, o ir kiek tos žiemos Lietuvoje – tik aštuoni mėnesiai, tai išsimaudys ežere. Jei Dievas duos.
Skaito Lietuvos gyventojai istorijas apie tokius asmenis ir stebisi: negi taip gyvenime būna, tai kodėl ta motina lubų nenumazgoja ir vaikų nenuprausia, ar ji iš medžio iškrito? Žvėreliai, ir tie tvarkingiau gyvena.
Mane irgi šis klausimas kartais aplanko, bet, kaip yra pastebėję protingi vyrai ir moterys, niekas iš niekur šiaip neatsiranda. O kai atsiranda, tai jau į niekur ir nedingsta. Žmogus mokosi gyventi ir, jei jis mokomas skursti, nes iniciatyva ne skatinama, o baudžiama, tai toks rezultatas ir yra.
Teko girdėti apie motyvaciją, tiesa? Yra ne tik motyvacija dirbti, mokytis, bet ir gražiai gyventi, kultūringai bendrauti, būti pilietišku ir geru žmogumi.
Kodėl gi negalima šitos motyvacijos paskatinti ir pasakyti skurstantiems (o gal ir ne tik?), kad taip, jūs esate dugne, bet taip neturi būti visą laiką ir niekas neatims jūsų gyvybę palaikančios pašalpos, jei imsite ką nors daryti ir gausite papildomų pajamų. Niekas jūsų už tai nenubaus. Gal tai yra pradžia motyvacijai?
Deja ar laimei, tarp skurdo ir viduriniosios klasės, kurios atstovas, anot SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, turėtų „į rankas“ uždirbti 1,5 tūkst. eurų, yra tiek daug pakopų ir laiptelių, kad žmonėms gyvenimo neužtenka užkopti į viduriniosios klasės aukštumas.
Bet gal nereikia žmonių, ėmusių tais laiptais kopti, nuo jų nustumti baudomis ir sankcijomis atgal į skurdą, nes aš nelabai suprantu, kokia iš to nauda man, dirbančiam žmogui, skurstančiai Lietuvai.