Paskutinėmis rugpjūčio dienomis aš pagavau save, kad rytais dažniau pasireiškia tachikardija (dažnas pulsas), savo imliom replytėm gerklę suspaudžia toks mažas, bet atkaklus stresiukas... Visi džiaugiasi rusėjo pirmąja, o aš tyliu ir niekam negaliu išrėkti, kaip aš nekenčiu mokyklos. Ne savo nuostabiųjų gyvenimo mokytojų, o sistemos.... Sistemos, kuri sustato visus į vienodus rėmus, kuri niveliuoja tavo savastį.
Kaip buvo sunku po vasaros, išlakstytų laukų ir miško, po mirkimo iki pamėlynavusių lūpų šaltoje Baltijoje grįžti į mokyklą. Nors visada buvau pirmūnė, bet gyvenau savo vidinėje moralinėje rezistencijoje nustatytai rutinai. Kartais mano sielos vulkanas išsiverždavo ir tai pasireikšdavo išdaužytu langu ar muštynėmis su berniukais... Tačiau visada jausdavau, kad savo audringą sielą turiu kažkaip išleisti, nes pakilęs emocijų lygis gali pralaužti savitvardos užtvanką.
Deja, turbūt būčiau puolusi į visišką desperaciją, jei būčiau suvokusi, kad tai tik pradžia... Kad visas gyvenimas yra tarsi kareivinių kazarmos, kur kiekvieną rytą esame išstatomi rikiuotei. Ir pasitaikyk tu man, kad pasirinkau akademinį kelią... Kur prisieki kilnaus akademinio tylėjimo įžadams ir tampi belytis, kur moteriškumui ir emocingumui, dvasingumui ir neformatui yra paskelbtas celibatas. Juk prestižinės studijos – rimtas reikalas...
Pastebėjau, kad rimti mano srities autoritetai „sėdę ant“ antidepresantų, alkoholio ir kitų gaivalų, nors oficialiai išlaikę rimtį ir nepajudinamą autoritetą... Raudonos nosys, nerviniai tikai, po kaktą nervingai bėgantis žvilgsnis, super angažuotas pozityvumas ar jauna žmona išduoda baisią desperaciją…
Ir aš susikūriau savo slaptą sodą, savo slaptą kampelį, kuriame laisvai paleidžiu savąjį aš... Taip prisipildau dvasinių jėgų, kad atlaikyčiau kasrytinę rikiuotę kazarmoje. Pirmiausia, aš pastačiau savo automobilį į garažą ir pradėjau vaikščiot pėsčiomis. Dar užsidedu ausines ir teleportuojuosi į kitą visatą. Mieste tai pavojinga, nes gali pakliūti po mašina ar užvažiuos dviratis, bet galima pasinešti kur nors užmiestyje į laukus, turiu tokią prabangą beveik kiekvieną vakarą.
Taip, kaip aš norėčiau rengtis ir atrodyti, aš sau leisti negaliu, nes banguočiau klubais ala Monica Belucci, raudonomis lūpomis, raudonais nagais, tviskėčiau skoninga bižuterija. Dabar esu tobulai įvaldžiusi pilkos pelytės įvaizdį be makiažo, su standartiniu klasikiniu kostiumėliu ir neaukštais bateliais... Mano aukštakulniai dulka spintoje, pora kartų metuose yra pravėdinami ir taip tarsi palaistau savo džiūstantį moteriškumą.
Bet įkūriau savo blogą, kuriame maudausi gražių rūbų, gero stiliaus, moteriškumo ir svajonių jūroje.
Moteris turi būti graži... Ji turi būti gracinga.. Aš mėgstu šokti, viena.. Gera sielai ir tai labai gerai, anot mokslininkų, atjaunina smegenis... Man greit bus penkiasdešimt, bet pastebėjau, kad daugelis mano bendraamžių man atrodo beviltiški seniai... Išskyrus mano draugus, su kuriais mes amžėjame kartu.. Ir, aišku, mano vyrą, kuris mano akyse vis dar jaunuolis. Mano chebra man išliko trisdešimties, gal mes visi sulindom į kokią tai juodąją skylę.
Moteris turi generuoti savo moteriškumą su draugėmis. Einame porą kartų į mėnesį vyno taurės... Apie ką mes kalbam? Apie vyrus, gražius drabužius, nuostabias keliones ir patirtis... Darbas, sveikatos problemos – tabu, nors dvi iš jų yra įveikusios krūties vėžį...
Draugai susirenka rugsėjį po atostogų, po vasaros darbų pradedam strateguoti teatrus, savaitgalio rudenines keliones. Su gyvenimo tėkme aš supratau, kaip svarbu, kai užkaista katiliukas, periodiškai nukelti dangtį, kad išeitų garas, nes jei nuvažiuoja visas stogas, būna labai sunku... Iki to geriau neprieiti...
Tai štai, rugsėjis nuostabus.. Gražiems paltams, sunkiems kvepalams, giliems filosofiniams disputams slaptoje artimų bičiulių konklavoje, gerai muzikai ir kvapniai kavai lyjant lietui , pasivaikščiojimams senam dvare ar rudeninėje Prahoje. Ir dar flirtui... Na, sakykit ką norit, niekas taip neuždeda sparnų ir nekilsteli savivertės kaip flirtas su įdomiu priešingos lyties subjektu. Na gerai, visi mes bijome susikompromituoti, apnuoginti emocinį badą, juk nuoširdumas tik nevykėliams, kvailiams.. Yra išeitis! ...anoniminis virtualus flirtas... tik flirtas ir tik su panašių dvasinių ir intelektualinių vibe‘ų subjektu. Tai nieko nekainuoja, bet tai uždeda sparnus, per savaitę netenki septynių kilogramų, su vėju pasidarai visus darbus. Ir užsidega akys gyvenimo gyvybės ugnele... O po to vėl lendi į socialinių klišių tunelį, užsidarai kazarmose... Ir taip nepajauti, kaip senelių namuose žiūri į baltas lubas... Tokias sterilias ir tuščias kaip ir tavo gyvenimas.
Todėl švęskime rugsėjį ir rudenį, eikime į kavines puodeliui kavos, nusišypsokime praeiviui, pasakykime nuoširdų komplimentą nepažįstamajai, aplankykime teatro spektaklį, eikime vaikščioti su šuniu į laukus, paleiskim vėjyje plaukus... Kažkaip prikaupkime jėgų, nes ryt vėl į rikiuotę...
Ir dar iškart žinau, kad esu kalta, kad turiu gražų paltą, kad esu išsilavinusi, kad drįstu flirtuoti, kad galiu keliauti, kad turiu laiko svajoti – jaučiu tarsi viduramžių aikštėje pastatyta prie gėdos stulpo, na mėtykit, ponai, akmenis, mėtykit, jei nuo to pasijusit nors kiek svarbesni šiam negailestingam pasaulyje... Vaikus užauginau, nesijaučiu skolinga niekam: nei Tėvynei, nei pasauliui, tik sau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.