Yra ten visokių grandiozinių frazių apie Lietuvos moralinių pamatų, pasitikėjimo valstybe atstatymą ir panašiai. Ilgai galvodamas, ką konkretaus iš tiesų būtų galima nuveikti mūsų valstybėje, kad gyvenimas pasikeistų, gi prisiminiau pagrindinę Lietuvos problemą – žmones.
Minios fenomenas
Pagrindinė priežastis dėl ko jokie judėjimai „už teisingumą“ , bažnyčios ir dorybingiausios teisėsaugos neišspręs mūsų visuomenės problemų slypi kolektyvinėje sąmonėje. Mūsų visuomenę valdo ne individualus mąstymas, o ideologijos. Ir visos ideologijos kaip taisyklė kovoja už „didesnį gėrį“. Bet po visa šita „gėrio“ kauke slepiasi ne kas kitas, kaip žmogaus silpnumas, negalėjimas būti vienam su savimi, nepasitenkinimas ir savęs paties nemeilė. Todėl žmogus tiesiog išsirenka kažkokį tai traktatą (paprastai net nežinodamas viso konteksto) ir aklai aiškina, koks jis tobulas. Atitinkamai, kai toks silpnavalis žmogus išgirsta priešingą nuomonę – jam privalu save sureikšminti, padaryti iš savęs didvyrį. Juk kur kas narsiau skamba žmogus, kuris kovoja su „Kedvenckų klanu“ arba „pedofilijos klanu“ nei žmogus, kuris tiesiog turi kažkokią nuomonę?
Tas pats ir su ideologijom. Štai, jei esi tarkim nacionalistas, tai de facto laikysi bet kokį liberalumą - priešu. Ir nėra skirtumo konkreti situacija. Tiesiog pats žodis „liberalas“ taps keiksmažodžiu. Jei esi kitoje barikadų pusėje - priešingai: tautininkas, nacionalistas - Tau taps keiksmažodžiu. Bet esmė slypi visai ne ideologijoje - greičiau nore save priskirti kažkokiai grupei. Tada iškart susirandi daug draugų, kurie mąsto (nemąsto?) panašiai ir visi kolektyviai juodinat visus kitus kitaminčius, aiškinat vienas kitam, kokie protingi ir įžvalgūs esat ir „kaip čia viskas aišku“. Ir vat atsiranda tokių kvailelių kaip aš, kuriem niekas neaišku.
Ką norėčiau padaryti vardan ateities jaunimo
Mums verkiant reikia kurti kritiškai mąstančią visuomenę, kad tokios anomalijos išnyktų. Ir nors nežinau, ką padaryti šiandien, bet turiu pasiūlymą dėl ateities. Pirma, jokių tikybos pamokų negali būti. Vaikai negali būti „mokomi“ tikėti ar netikėti. Jie užaugs. Išmoks klausti „kodėl“. Tada jie patys pasirinks. Ir ką jie bepasirinktų – bus vienodai teisūs. Būtent klausimas „kodėl?“ yra esminis.
Mane pakrikštyjo, kai dar kalbėt nemokėjau. Jau tada buvau krikščionis. Galiu užtikrinti, apie Dievą tada negalvojau. Daug aktualiau už Dievą man buvo mano čiulptukas. Ir į jokį Dievą jo nebūčiau iškeitęs. Būčiau gimęs kur nors Irane - istorija būtų identiška, tik čiulptukas man būtų svarbesnis ne už Šv. Trejybę, o už Alachą. Negalima ugdyti žmonių principu „tiesiog taip yra - Tu privalai taip daryti“. Žmogus neprivalo būti vergas. Jis turi teisę ieškoti atsakymų, kad ir visą gyvenimą, jei prireiks. Jam reikia suteikti ne tik teisę, bet ir galimybes rinktis.
Grąžinkit etikos pamoką vaikams. Šitoje keistoje visuomenėje pradeda rastis požiūris (ir kaip taisyklė, kiek išgelbėtojų Lietuva beturėtų – niekam tai nerūpi), kad maišyti oponentą su žemėm yra normalu. Dar blogiau, racionalumas ir logika liko užribyje – visur vien emocijos. Ir žurnalistas tas bus teisingesnis, kurio balso tonas įtaigesnis, kuris dažniau kartoja tokias bereikšmes frazes kaip „neginčyjami faktai“, „akivaizdi realybė“ ir kaip taisyklė - kuris vartos kuo didesnę pompastiką, mėgindamas sutrypti savo pasirinktą objektą. Net mūsų tautos moterys – mūsų motinos baigia išprotėt, po visų šitų Garliavos skandalų mačiau apsčiai ginčų tarp jų, kuri yra „tikresnė“ motina. Kas čia per absurdas?
Galiausiai, grįžtant prie mūsų ateities kartų, vaikai skundžiasi, kad krūvis mokyklose per didelis. Akademinėje visuomenėje visiškas fiasko – štai Šiaulių universitete atsirado Chiromantijos disciplina. Kur pasaulyje girdėta, kad universitete galėtum mokytis būrimo iš delno? Kas toliau? Geriau tokius dalykus pakeiskime disciplina, kuri vaikus dar mokykloje supažindintų su visuomene, politika, buitimi. Išmokytų vaikus susimokėti komunalinius mokesčius internetu, sužinoti, kuo skiriasi skirtingų instancijų teismai ir kada į kurį reikia kreiptis, kuo skiriasi skirtingos ekonominės santvarkos, kas galų gale yra ta pilietinė visuomenė ir kaip jie gali padėti savo seneliams gauti didesnę pensiją.
Mums trūksta to. Mūsų žmonėms akivaizdžiai trūksta dedukcinių ir analitinių gebėjimų, kuriuos jie nevaržomi kompensuoja emociniais proveržiais ir keiksmais. Jokių „teisingų“ nacionalizmų, socializmų, kapitalizmų ir visokių kitokių idiotizmų. Tiesiog vertinti ir analizuoti situaciją. Jiems nereikia įpiršti „tiesos“. Atverkit vaikams galimybes – jie patys suras teisingiausią tiesą iš visų. Vaiko protas yra įstabus dalykas. Be kita ko, toks vaikas, užaugęs, mažų mažiausiai supras, kas ta visuomenė. Viskas tęstis taip, kaip yra dabar, negali. Nes tokiais tempais visi laukiniais čiabuviais pavirsim.
Žemiau absurdo ribos
Kas mane paskatino imtis šitos beletristikos. Nežinau, kaip tikslingiau suformuluoti šitą fanatiškumo problemą. Ji atrodo tokia mizeriška, kad net sunku suprasti, kaip toks fenomenas apskritai gali egzistuoti visuomenėje, kuri tituluojama viena labiausiai išsilavinusių. Kai man suaugę žmonės pradeda įrodinėti, kad VSD tarnybos trina jų komentarus ar nuotraukas „Facebooke“, pradeda aiškinti apie pasaulinį homoseksualų sąmokslą, per kurį visas pasaulis bus paverstais tokiais, mėgina įrodyti, kad jų komentaras po šitu straipsniu turi kažkokios didelės svarbos nacionaliniam saugumui - patikėkit, net juoktis darosi sunku. Negaliu ir gailėtis.
Iš vis bandau suprasti, iš kur tokios kalbos? Ir iš kur tokia drąsa demonstruoti savo visišką neišprusimą? Juk neverta ginčytis su žmogeliu, kuris galvą į sieną daužo ir aklai tvirtina, kad kadangi iš Tavęs negirdėjo nė vieno gero žodžio apie Garliavą - tai gryniausias įrodymas, kad Tu esu pedofilas. Arba jei žmogus netiki visais šitais energetiniais projektais - tai ar verta garsiai skalambyti, kad jis yra kažkoks tai komunistas? Mat Ad hominem pobūdžio replikos dažniausiai prasideda būtent tada, kai oponento žinios nėra tobulos. Ir tai, kad jis pats nėra tikras dėl to, ką kalba - jį tiesiog siutina. Tada belieka vienas kelias - sumaišyt oponentą su žemėm ir taip pasijaust už jį geresniu. Mano supratimu, tai yra pats žiauriausias fanatizmo laipsnis.
Penas komentatoriams
Mieli komentatoriai (kreipiuosi į tuos, kurie tuoj pat suuodė, kas man „sumokėjo“), atsakingai noriu pareikšti, kad nemėgstu jokių ideologijų – netikiu Dievu, nacionalistai man yra patys juokingiausi žmonės žemėje, remiu konservatorių energetikos projektus, pats ketinu balsuoti už Liberalų Sąjūdį, nes esu liberalių pažiūrų (ne dėl to, kad man patiko liberalumo apibrėžimas ar kažkokia partija, o dėl to, kad mano pažiūros yra artimiausios liberalioms) ir palaikau emigrantus, homoseksualus, šeimą ir nepelningų valstybinių įmonių privatizaciją. Dargi netikiu nė vienu Venckienės žodžiu, nors nežibu ir meile Stankūnaitei, nes esu įsitikinęs, kad visi tie žmonės vieni už kitą nėra geresni. Priedo, kaip bepasibaigtų šitas spektaklis - esu tikras, jog tiesos nė vienas nesužinosim. Taip pat man patinka Europos Sąjunga ir aš neturiu nieko prieš multikultūralizmą.
Taigi paskubėkit man ir vienas kitam kibti į atlapus. Juk jūs anonimai, o čia – internetinė erdvė. Galiu būti ir KGB agentas, ir pedofilų klano statytinis, ir patvorinis, ir leberastas – kas tik norit. Duokit valią fantazijai. Bet jei kažkur giliai giliai savo širdies/proto/sielos (kaip kam patogiau) kertelėj rasit bent lašelį sąžinės ir suprasit, kad pasaulis sukasi ne apie jus ir jūs (kaip ir aš) nesat visa žinantys, kad jokių absoliučių tiesų apskritai nėra, tai galbūt bent vienai dienai pakeisit savo bendravimo ypatumus.
Juk turime savaitę be smurto – gal galime apturėti ir vieną dieną be įžeidimų (mažu patiks ir nuspręsit tą dieną pratęsti ilgiau)? Kartais būtų neprošal ne tik kalbėti, bet ir pasiklausyti. Pabaigai, tradiciškai, citata: „Aš turiu savo tiesą, Tu turi savo tiesą, kaip dėl tikrosios tiesos – ji neegzistuoja“. (F. Nyčė)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!