Dar prieš 1,5 metų išdidūs, savimi pasitikintys NT agentai buto pirkėjui prie buto kainos būtinai pridėdavo 10-30 tūkst. litų už vaizdą pro buto langą.
Kai kas ir sumokėdavo. O paskui? Ar turi teisę pats buto gyventojas siekti, kad tas pradinis vaizdas išliktų toks pat ar bent panašus?
Šis retorinis klausimas iškilo eilinį šeštadienio rytą, kai ant pastato, esančio prieš mano miegamojo langą, pamačiau šviežiai prikeverzotas riebias graffiti „sraiges“.
Tokios „sraigės“ gličiu tinklu smaugia vis daugiau sostinės pastatų, ypač taip ginamus nuo renovacijų Sporto rūmus ir „Lietuvos“ kino teatrą.
Kartais net kyla įtarimas, kad šie pastatai labiausiai reikalingi sienų tepliotojams – gal toks tikslesnis būtų lietuviškas pavadinimas. Saulėtą vasaros dieną Vilniaus pastatai atrodo kaip tatuiruotas visą gyvenimą kalėjime praleidusio seno recidyvisto kūnas...
Vilniuje gyvenu jau 30 metų ir žinau, kad čia, kaip ir visoje Lietuvoje, labai garbinami mirusieji ir įtariai žiūrima į nepažįstamus gyvuosius.
Todėl palaikymo, dirbant visuomenei naudingą darbą, tikėtis sunku. Na, bet gal šiuolaikiškame, jaunų, perspektyvių šeimų apgyvendintame rajone bus kitaip? Gal čia pajusiu tą Vakaruose taip skatinamą bendruomenės dvasią?
Šio tikslo ir noro išsiaiškinti, kas valdo mūsų kiemą, paskatinta pradėjau savaitgalio tyrimą – subjaurotos sienos valymą.
Pirmiausiai statybinių medžiagų parduotuvėje išsiklausinėjau, koks reikalingas valiklis ir darbo priemonės. Šeštadienį viską nusipirkau, o sekmadienį nuo ankstyvo ryto pradėjau „vaizdo per nuosavo buto langą“ atstatymo procedūrą.
Pirmiausiai „sraiges“ ištepiau skystu olandišku dažų tirpikliu, ant kurio grėsmingai buvo užrašyta „gali sukelti vėžį“. Na, bet nusprendžiau rizikuoti...
Nespėjau nė įpusėti, kai šalia manęs tyliai privažiavo graži mašinytė su užrašu „Policija“. Aha, pasirodo, teritoriją kažkas stebi ir fiksuoja joje vykstančius įvykius!
Ir policija tikrai dirba! Išlipę du augaloti simpatiški policininkai paklausė, kuo aš čia užsiiminėju. Paaiškinau, kad bandau nuvalyti tai, ko čia neturėtų būti.
Tuo metu per raciją girdėjau aktyviosios kaimynės balsą, kad piešiniai išryškėjo, jokio valymo ji nematanti. Matyt, nežino moterytė, kad sudrėkinus išryškėja visos spalvos (gal seniai margus drabužėlius rankomis skalbė?).
Policininkai, pamatę, kad aš nesiruošiu bėgti, kad mano paauglystė jau seniai pasibaigusi ir kad mano rankose tik agresyvusis dažų tirpiklis ir teptukas, palinkėjo sėkmės ir nuvažiavo. Pirmas įspūdis sustiprino tikėjimą, kad teritorija prieš mūsų langus yra stebima ir saugoma. Tik kažkodėl mes pražiopsojome sienos išdarkymo momentą...
Dirbau aštuonias valandas, tačiau daugiau bendruomenės apraiškų nepastebėjau. Visi abejingai ėjo pro šalį. Trejetas ikimokyklinukų nusistebėjo, kad dažų negalima nuplauti vandeniu, o vienas jų dalykiškai paaiškino, kad buriasi grupės, kurios susigalvoja savo simbolius ir juos žymi ant pastatų sienų.
O jeigu man jų simboliai nepatinka? Jeigu čia MANO ir MANO KAIMYNŲ siena? Į tokius sudėtingus klausimus rimtasis berniukas atsakymo nežinojo...
Privažiavo automobilis lenkiškais numeriais. Išlipęs tamsaus gymio tvarkingas ir malonus vaikinas lenkiškai rusiška kalba papasakojo, kad dalyvavo parodoje, liko labai gerų prekių ir jis siūlo pigiai jų nusipirkti.
Keista, bet vos prieš kelias dienas tokiu pat būdu taip pat tamsaus gymio lenkiškai kalbanti moteris gatvėje iš automobilio siūlė „beveik Zepter“ puodų komplektus. Šįkart vaikinas siūlė merinosų vilnos patalynę. Matyt, „tikro aukso“ ir „tikros odos“ striukės Lietuvoje nebepaklausios...
Nei agresyvusis dažų suėmėjas, nei aktyvus trynimas vieliniu šepečiu laukiamo rezultato nedavė. Po 8 val. darbo „sraigės“ tik išbluko, bet neišnyko. (Nuterlioti sieną, pasak policininkų, užtenka 5-8 minučių).
Beplaunant vandeniu susidariusias dulkes nuo sienos, pasijutau fotografuojama. Paauglys aktyviai spragsėjo savo „muiline“. Paklausiau, gal tai jo „menas“, kad fotografuoja likučius.
„Ne, jūs labai gražiai atrodot“, – sumurmėjo vaikis ir greitai spruko šalin. Gal tai komplimentas mano susivėlusiai ir apdulkėjusiai visiškai ne Anglinos Jolie išvaizdai (kuo nelabai patikėjau), o gal terliotojų susibūrimo vietoje bus pakabinta mano, kaip jų pažymėtos teritorijos užkariavimo priešininkės, nuotrauka.
Gal jie mano, kad čia JŲ teritorija, o aš neturiu jokios teisės koreguoti jų „meno“? Tačiau bejausmė statistika teigia, kad mikrorajonuose, kuriuose atsiranda išdaužytų langų ir aprašinėtų sienų, nusikalstamumas išauga iki 50 proc. Nes čia „niekas nieko nemato, negirdi ir visiems...“.
Čia valdo grupės, gaujos, o gyventojai turi iš vienos dėžutės greitai lysti į kitą dėžutę ir tiesiu taikymu važiuoti į reikalingą trečią dėžutę. Kodėl? Argi negalime susiburti ir parodyti, kad gyvenimą savo teritorijoje gali valdyti bendruomenė, o ne gaujos?
Taip ir liko neaišku, kada pas mus bus tokia bendruomenė, kai ne vien stebėsime kaimynų gyvenimą pro užuolaidos kamputį, reikalaudami tvarkos tik iš policijos, bet ir atnešime kavos puodelį visą dieną dirbančiai, gal ir nelabai fotogeniškai, bet kovojančiai už bendrus mūsų interesus, kaimynei...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!