Bendradarbių vyrų žaidimas aptemdė protą išsiskyrusiai kolegei: dabar kasdien regiu jo akis

Šios uždraustos meilės išliekamoji vertė – ne tik kūdikis, tačiau ir mano patirtis: deginanti aistra, nuostabūs jausmai, vėliau – aplinkinių pasmerkimas, gėda, baimė. Dar vėliau – bandymas gelbėti visuomenės sutryptus jausmus ir gyvenimas kartu, nusivylimai, išsiskyrimas, geliantis skausmas, susitaikymas su realybe ir surasta ramybė.

Šiandien džiaugiuosi išsaugotu pagarbiu bendravimu su dukros tėčiu. Liksiu dėkinga Jam ne tik už ypatingą vaiką, tačiau ir už trumpą savo gyvenimo laikotarpį, kurio metu jaučiausi ypatinga moterimi – laiminga!

Ar tai klaida? Galbūt?
Ar kartočiau? Turbūt. Kodėl? Sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be mano nuostabios mergytės.
Ar pasielgčiau taip šiandien? Labai norėčiau, kad nebūtų tokios situacijos, kokia buvo tada. Na, bet jeigu taip įvyko, kitaip būti negalėjo.

Keisto sandėrio pasekmės

Naujas darbas. Kolektyvas nedidelis, dirbome šešiese, aš – vienintelė moteris. Labai greitai susidraugavome. Tapau daugiau nei kolege – buvo patikėtos asmeniškiausios paslaptys. Man to nereikėjo, tačiau tada sužinojau, kokie būna plepūs vyrai. Tačiau tie mieli vyrai vieną paslaptį apie slaptą sandėrį man atskleidė tik po kelerių metų.

Tuo metu man buvo truputį virš trisdešimt. Išsiskyrusi. Auginau du vaikus iš ankstesnės santuokos. Ištroškusi tikrų jausmų, juk septyneri metai – pakankamai ilgas laiko tarpas tik vaikams ir darbui.

Ir staiga lyg iš dangaus, vos Visatai nusiuntus žinutę, kad laukiu meilės... Kasdien ant mano darbo stalo pradėjo žydėti gėlės, dažnai nustebindavo mažytės, tačiau labai mielos dėmesingumo dovanėlės, meilės laiškai, švelnūs žodžiai ir aistros kupinas žvilgsnis, vis labiau audrinantis sielą ir kūną bei palengva griaunantis mano nuostatas.

Tramdžiau save kasdien, keturis mėnesius. Tačiau pralaimėjau kovą prieš savo įsitikinimus – kritau į Jo glėbį lyg bedugnėn, pamiršusi, kad Jis beveik dešimčia metų jaunesnis, kad augina su jaunute – jo vienmete – žmona sūnų.

Aistra ir švelnumo troškulys lyg aukštos bangos nusinešė tolyn į audringą jūrą. Būdama su Juo skrisdavau lyg laisva paukštė, liesdama meilės kalnų viršūnes. Likusi viena, bandydavau nusiplėšti kaltės ir kančios antrankius, krisdavau juodan tarpeklin, tačiau tik jam pamojus vėl priimdavau nuodėmę lyg pačią brangiausią dovaną.

Nugalėjo uždrausta meilė

Prisimenant uždraustos meilės romano pradžią, nežinau, ar derėtų klausti, kas kaltas? Ar aš – brandi moteris, niekada neieškojusi trumpalaikės meilės, tuo labiau – su vedusiu vyru, ir naiviai patikėjusi savo kolegų slaptai suplanuota vilione? Ar Jis, pasiryžęs nuotykiui – suvilioti pernelyg rimtą kolegę ir dėl menkaverčio prizo išdavęs savo šeimą?

Realybė tokia, kad drąsuolis nesitikėjo, jog šis smagus žaidimas Jį patį įtrauks gilių jausmų vandenynan. Kaltų neliko, nes nugalėjo uždrausta meilė.
Mūsų gan trumpo bendro gyvenimo laikotarpiu parašiau Jam eiles ir meldžiau Dievo, kad nereikėtų jų įteikti adresatui. Deja...

Paskutinis laiškas

Vis sunkiau ir sunkiau sulaikyti tave...
Gal tik įprotis lemia, kad dar vaikščiojam dviese?
Lyg aikštingas nenuorama tu skrieji gatve
Ir galvą užvertęs ilgai ir skambiai juokiesi.

O, šitas juokas! Noriu būti atvira sau –
Man kaip tik šito juoko ir stinga.
Aš kažko netekau... Kažkodėl pailsau?
Na ir ko man kvatoti, jei visai nejuokinga...

Buvo laikas – ir aš pilna gerkle rijau
Šitą dangų, juokingai žvaigždėtą.
Žvaigždės krinta ir krinta... ir aš jau bijau,
Kad žvaigždžių neužteks ir jomis nesimėtau.

Dar viską atsimenu ir viską staiga užmirštu.
Dar tikiu, kad buvau, kad esu ir, kad būsiu laiminga.
Galėčiau kvatot su tavim ir keliauti kartu,
Jei ne jausmas sunkus, kad už viską viena atsakinga.

Taip kiekvieną pavasarį, kai juokas užtvindys gatves
Ir didelės žvaigždės į širdis pradės kristi,–
Aš sulėtinsiu žingsnį, galbūt prisiminsiu tave –
Palinkėsiu širdy tau ir sau – daugiau nesuklysti...

(V. M., 2003)

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.