Iš pirmo žvilgsnio tokia iniciatyva ir projektas atrodo išties labai kilnus ir reikalingas darbas. Tačiau mane sunerimti paskatino šiame kvietime cituojami „Lesės“ vadovės žodžiai, esą „sterilizuotos ir nuo pasiutligės paskiepytos katės parą bus laikomos klinikoje ir, jei nekils komplikacijų, paleidžiamos ten, kur buvo sugautos“.
Pati turiu sterilizuotą katę, taip pat iš arti mačiau draugės katės ir šuns gijimo po sterilizacijos procesą, todėl žinau, kad atsigauti po šios operacijos katei reikalinga bent savaitė, kurios metu dar reikia prižiūrėti, kad ji nesilaižytų susiūtos žaizdos ar, blogesniu atveju, neišsitrauktų siūlų ir „nepaleistų“ sau žarnų. Tiesa, tam labai gerai padeda kai kuriose veterinarinėse klinikose katėms užmaunamos kojinės.
Taip pat pooperaciniu laikotarpiu katė ar šuo gauna bent kelias antibiotikų dozes, kad būtų apsaugota nuo užkrato. Todėl man kyla klausimas – kaip turės šį pooperacinį laikotarpį išgyventi jau po
paros, praėjusios nuo sterilizavimo, likimo valiai paleistos katės? Savaime aišku, apsaugos kojinių joms turbūt niekas neužmaus (nes kas gi po to jas numautų?), pakartotinos antibiotikų dozės taip pat niekas nebesuleis, tad jų bandymas išgyventi su beveik atviromis žaizdomis visiškai nesterilioje, netgi purvinoje aplinkoje bus tik jų pačių laimės reikalas.
Tokios leisgyvės, dar neatsigavusios, jos bus ir geras taikinys kitoms agresyvesnėms katėms, nes apsiginti jos tiesiog dar neturės jėgų. Tad kas paneigs, kad nemaža dalis tų „laimingųjų“, t.y. pakliuvusių į „humaniško projekto“ išrinktųjų sąrašą, baigs savo gyvenimą dėl atsivėrusių ir neužgijusių operacijos žaizdų ar jų komplikacijų, kurios gali tapti dar ir papildomu infekcijos židiniu tų „laimingųjų“ kiemuose?
Susidaro įspūdis, kad šio projekto tikslas – sterilizuoti kuo daugiau gyvūnų per kuo trumpesnį laiką, nelabai galvojant, kaip šie gyvūnai išgyvens po sterilizacijos. Bet toks skubotas jau sterilizuotų kačių atsikratymas (suprantama, dėl vietos stokos ir priežiūros kaštų), atsiprašau, paleidimas į jų įprastinę aplinką, kur joms neva bus lengviau išgyventi, daugeliui jų gali baigtis priešlaikine mirtimi. Ir tuomet, kaip sakoma, „nėra gyvūno – nėra problemos“. Bet ar taip atliktą darbą – atliktą ne iki galo – tikrai galima vadinti tikrai humanišku? O gal tai tiesiog humaniškas gyvūnų papjovimas? Nes galbūt už to didelio sterilizuotųjų skaičiaus slypi dideli pinigai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!