Išgirdęs susimąsčiau - kodėl į vieną opiausių Lietuvos nūdienos aktualijų Vyriausybė reaguoja tik dabar? Juk kalbama ne apie Darbo biržos pastangomis į naujas darbo vietas nukreiptus žmones, o apie bedarbių perkvalifikavimo kursus, kurių metu darbo neturintis asmuo išmokomas naujos, darbo rinkoje paklausios profesijos, baigusių žmonių įdarbinimą.
Bedarbį, pabaigusį valstybės apmokamus kursus ir įgijusį naują profesiją, Darbo birža turėtų operatyviai aprūpinti darbu bet kurioje įmonėje, kurioje yra laisva darbo vieta. Deja, tokia perspektyva kol kas tėra iliuzija. Pagal Lietuvos Darbo biržos pateiktus duomenis, 2010 metais per 3 mėnesius po mokymų baigimo įsidarbino tik 17 proc., o per 6 mėnesius – 28 proc. mokymus baigusių bedarbių. Tuo tarpu 2009 metais įsidarbinusių procentinis santykis buvo atitinkamai 36 ir 59 proc., 2008 metais – 59 ir 72 proc.
Ką daro likusieji? Po nesėkmingų darbo paieškų emigruoja iš Lietuvos arba vėl sugrįžta į tą pačią Darbo biržą. Vėl gauna pašalpas ir yra rikiuojami į eilę profesinio perkvalifikavimo kursams, neva įgyti paklausią darbo rinkoje profesiją. Nes anoji - prieš tai įgyta kursuose tapo nebepaklausi...
Užburtas ratas tęsiasi - žmogus siunčiamas į profesinio perkvalifikavimo kursus, kad įgijęs dar vieną specialybę vėl bandytų įsidarbinti. Tuo tarpu Darbo birža giriasi sėkmingai panaudojusi bedarbiams mokyti skirtas lėšas. Taip užburtas „etatinių“ bedarbių – kursų klausytojų - ratas sukasi iš metų į metus – santechnikas tampa gėlininku, gėlininkas – plytelių klojėju, plytelių klojėjas – sekretoriumi ir taip toliau...
Todėl vargu ar dabartiniai Vyriausybės žingsniai perkvalifikuojant bedarbius sprendžia jų įdarbinimo problemą. Darbo birža į profesinio perkvalifikavimo kursus siunčia mechaniškai, neišsiaiškinusi, ar pasirinkęs naują profesiją žmogus turi naujam darbui būtinų gebėjimų.
Iki praėjusių metų spalio 30 dienos, vertindami Darbo biržos nurodymu perkvalifikavimui siunčiamus žmones, jų profesinės orientacijos tyrimus atlikdavo Darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos specialistai. Neseniai ši tarnyba likviduota, dauguma joje dirbusių specialistų po reorganizacijos atleisti...
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatyme pažymima, kad „Bedarbių profesinis mokymas organizuojamas siekiant suteikti kvalifikaciją ir įgyti įdarbinimui būtiną kompetenciją.“ To paties įstatymo naujausioje redakcijoje, įsigaliojusioje praėjusių metų rudenį numatyta, kad, be kita ko, Lietuvos Darbo birža privalo organizuoti „profesinio orientavimo priemonių įgyvendinimą“. Ar ne prieštaringa tikrovė? Įdarbinimo procese nebeliko svarbaus instrumento: Darbo biržoje nėra specialistų, kurie galėtų kvalifikuotai įvertinti potencialaus darbuotojo pasirengimą naujai profesijai – tad tokios paslaugos perkamos iš specializuotai jas teikiančių įmonių.
Vyriausybė, spręsdama problemas darbo rinkoje, nuo praėjusių metų spalio apsiriboja viso labo organizaciniu darbu. Tuo metu Darbo biržoje tęsiama bedarbių registracija, eikvojamos valstybės, taip pat ir Europos Sąjungos paramos lėšos, skelbiami viešieji konkursai profesinio orientavimo ir kvalifikavimo paslaugas teikiančioms įmonėms.
Nemokšiškumas? Ar paprasčiausias pinigų plovimas? Suvokę tokio darbo rezultatus, Vyriausybės atstovai vėl trepsės koja, grūmos pirštu, konstatuodami, kad rezultatai nedžiugina, o mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikoma valstybinė įstaiga - Darbo birža - kaip įprasta, atsakomybės išvengs. Bus rasti kaltininkai. Galbūt jais taps konkursus laimėjusios įmonės. Tuomet jas pašalins iš žaidimo, o jų vietoj stos kitos – pinigų dalybos tęsis toliau...
Darbdavių reikalavimai darbuotojų kvalifikacijai nuolat auga, o darbo įgūdžius praradę žmonės darbo rinkoje tampa nereikalingi. Ir tokių nereikalingų šiandien daugiau nei 300 tūkst., tai yra kas dešimtas Lietuvos gyventojas, įskaitant senelius ir kūdikius. Jei Vyriausybė nesiims neatidėliotinų priemonių bedarbių profesinio mokymo sistemos tobulinimui, greitai turėsime ilgalaikių bedarbių armiją, kuriai emigracija taps vienintele išeitimi. Taigi, kurioje vietoje dėsime kablelį - prieš žodį „negalima“, ar po jo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!