Apsidžiaugiu, gavęs rekomendaciją skambinu darbdaviui. Kadangi turėjau nuo savaitės pradžios suplanuotų reikalų, o jis neatsiliepė, pajudėjau link Vilniaus. Man esant ties Pailgiais, skambina darbdavys. Iš pradžių maloniai bendravome, kol pasakiau, kad šiandien esu užsiėmęs (draugo bute statėme duris, reikėjo platinti angą), ir kad užsukti galėsiu po pietų. Viršininkas aprėkė mane, kad turiu darbą ir jam skambinėju, paskui numetė ragelį.
Pirmadienį užsukus į Darbo biržą man pasakė, kad rekomendacija turi būti užpildyta, tad neliko nieko kito, kaip tik važiuoti pas tą darbdavį. Atvykus, jis mane pralaikė kone pusvalandį, kol pakrovė sunkvežimį ir susitvarkė reikalus. Pokalbis prasidėjo maždaug taip:
- Kuo dirbęs?
- Staliumi statybose - atsakau;
- Ir neturi darbo? Su mašina važinėji, iš ko gyveni?
- Žmona išlaiko, tėvai padeda.
Su kiekvienu su darbu nesusijusiu klausimu, tonas vis labiau buvo keliamas.
- Tai ką tau rašyt čia? Galiu parašyti, kad atsisakai darbo.
- Tai, kad neatsisakau...
Pavartęs rekomendaciją, numeta ant stalo ir sako:
-Tu vis tiek pas mane nedirbsi, nieko tau nerašysiu, aiškinkis su Darbo birža pats.
Dabar esu išmestas iš Darbo biržos, netekęs pašalpos ir lengvatinio patento. Kaip supratau, bedarbis yra nulis, tuščia vieta. Tuo tarpu darbdavys yra teisus, net jei nepriima ir nieko neparašo, lieka sausas, o bedarbis netenka net tų poros šimtų litų. Gal jam tautybę neįtiko, bet vienareikšmiškai praėjo noras dirbti legaliai ir mokėti mokesčius tiems, kas tavęs negina.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!