1. Nuo lapkričio vidurio nekaltu žarnyno virusu prasidėjęs kūno atsisakymas tarnauti – tai niekis, kuris vieną dieną, gydytojams radus priežastį, praeis. O jei ir nepraeis, jau pamažu prisitaikau gyventi kitaip;
2. Tai, kad nuo vakar esu bedarbė, irgi ne bėda. Juk seniai svajojau nedirbti nuo 8 val.
Piešti, šokti, daugiau dainuoti, mokytis daryti manikiūrą, pedikiūrą, galbūt pradėti savo verslą. Vis nebuvo laiko ir jėgų.
Jėgų dar nėra, o laiko turiu į valias. Bet dabar taip gera nedaryti NIEKO. Gulėti su taksiuku ant sofos ir „chatinti“. Išgerti arbatos, iš puodo pasmeigti triušio kepenėlių (ačiū mylimai ir mylinčiai anytai), o iš stiklainio pakabinti šaukštą burokėlių (ačiū mamytei).
3. Tai, kad „užkalė“ mano automobilio variklis, irgi nieko.
Tai į gyvenimą grąžino studentavimo dvasią. Su talonėliais, persėdimais ir nuvažiavimais ne į tą pusę.
Gera niekur neskubėti.
Gera nebūti tobulai.
Gera planuoti ir keisti planus.
Gera laukti grįžtančio vyro ir paauglių vaikų. Gera būti nebe darboholikei.
Gera susipažinti su savimi.
Gera pradėti rūpintis pirmiausia savimi.
Nujaučiu, kad man Dievas šiuo metu ruošia atidaryti daug durų, langelių ir „fortkių“.
Meldžiu jo išminties pasirinkti teisingai ir valios bei jėgų eiti nauju keliu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!