Daugumai "kūrėjų" kuriant reikia įkvėpimo, moralinio pakilimo arba nuosmukio. Kiekvienas iš mūsų yra bandę kurti, nesvarbu kokia ta kūryba bebūtų - dailė, rašymas,muzika ir t.t
Ir kone kiekvienas pastebėjote, jog vieną dieną jums tai daryti sekasi puikiai, o kitą blogai arba iš vis nesiseka.
Pastebėjau tai, jog didžiausi ir, mano atžvilgiu, geriausi ir "stipriausi" kūriniai, "padaryti" iš didžiulio moralinio pakylėjimo. Žmogus esantis moraliniame nuosmukyje į "normalią" padėtį grįžta su didžiuliu potencialu ir dvasiniu pakylimu. Po dvasinio nuosmukio žmogus išeina iš tamsos į šviesą, o tai ir lemia milžinišką įtaką kūryboje. Kuo ilgiau "tamsoje" išbūna tuo išvysta šviesa jam ryškesnė ir šviesesnė. Manau tą 'šviesos ryškumą" galima vadinti "įkvėpimu". Visa tai įžvelgiau V.Mykolaičio Putino kūrinyje "Altorių šešėly".
Knygoje "Altorių šešėly" pristatomas pagrindinis veikėjas - Liudas Vasaris, kuriam yra paskirta išgyventi kunigų seminarijos naštą, tačiau jis save laiko menininku, kūrėju ir buvimas kunigu jam sukelia didelį moralinį nuosmukį. Parodoma, jog prigimtis negali būti pakeista ji yra tokia kokia yra. Liudas Vasaris būdamas "uždarytas" kunigų seminarijoje negali būti laisvas jam reikia "šviesos".
Manau ta "šviesa" kiekvienam yra suvokiama skirtingai, Vasariui šviesa buvo - kūryba. Po kiek laiko jam pavyksta ištrūkti iš seminarijos "grandinių". Išvydęs savąją šviesą jis supranta, kad buvimas "tamsoje" dar labiau sustiprino jo pojūtį kūrybai. Galiausiai padaroma išvada, jog tik po kūrybinės kančios ateina "pakilimas" kuris ir lemia žmogaus norą kurti.
Manau, asmuo gyvenantis "paprastą" gyvenimą, negalėtų parašyti "sprogstančio" kūrinio, kadangi jam nebūtų nuo ko atsispirti ir kilti į viršų. Paprastas žmogus gyvena "horizontalia" linija. O pabuvojęs pačiam dugne ir atsikėlęs yra lyg " ilgą laiko tarpą nekvėpavęs ir gavęs įkvėpti. Juk tik nukritęs gali atsikelti. Žmogus išlaikantis tik dvasios pusiausvyrą neturi tiek energijos, motyvacijos ir stiprybės kaip tas kuriam pavyko "išsilaisvinti.
Asmuo, turintis "visko" per daug nejaučia moralinio pasitenkinimo. Visą laiką būdamas "šviesoje" prarandi savo potyrius. Tie jausmai pranyksta dėl to, jog per didelis "visko" gavimas užgožia norą veikti, nes žmogus turi daugiau nei jam reikia. Yra tokia senovės patarlė: Kas mažai tai - vaistas, kas daugiau tai - maistas, kas dar daugiau - nuodas. šis posakis parodo ne vien kas yra sveika mityba, tačiau atspindi visus gyvenimo aspektus. Kokie šių veiksnių privalumai? Nuodas neturi privalumų jokių. Maistas - suteikia žmogui pusiausvyrą. Vaistas padeda žmogui "sprogti", progresuoti ir eiti į priekį.
Nuodas ir vaistas panašūs veiksniai. Nuodas - nesuteikia žmogui jokio moralinio pasitenkinimo bei žlugdo dvasinę žmogaus savivertę. Vaistas taip pat nesuteikia jokio pasitenkinimo tačiau jis veda į progresiją, į sprogimą kuris išlaisvina žmogų. Dauguma stengiasi atrasti tą "pusiausvyrą" - maistą, tačiau ji yra, netgi, labai sunkiai pasiekiama.
Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių net to nežinodami pasirenka nuodą, dėl to praranda visą savo motyvaciją, energiją ir stiprybę slypinčią juose. Vaistas tai ir yra tos kūrybinės kančios po kurių ateina "pakilimas", "šviesa". Ir kuo ilgiau jos užsitęsia tuo stipresnis įkvėpimas ateina. Lyg žmogus būtų sėdėjęs labai ilgai tamsiame kambarėlyje ir jam būtų atvertos durys į šviesą. Ir ta šviesa būtų neapsakomai ryški ir stipri.
Žmonės gyvenantys toje "šviesoje" ar gaunantys per daug paprasčiausiai jos nevertina. Taigi Kūrybinės kančios nėra blogas veiksnys, kadangi tik dėl jo, apskritai, visos sritys vystosi ir tobulėja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!