Gerbiamas J. Ohmanai, visų pirma, norisi Jums padėkoti už tai, kad atvirai sakote savo nuomonę apie tai, ką galvojate, nes nuomonių įvairovė - vienas iš demokratijos požymių. Tuo šiandieninėje laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje gali pasidžiaugti ir lietuvis, ir bet kuris kitas pasaulio pilietis. Kiekvienas iš mūsų galime būti dėkingi dideliems Lietuvos žmonėms, kurie negailėdami savęs ir vedami savo idealų, iškovojo šią nepriklausomybę, t.y. partizanai, palikę gilų užtaisą mūsų sielose ir Sąjūdis bei laisvės gynėjai, kurie sugebėjo reikiamu metu apjungti Lietuvos visuomenę ir išsivaduoti iš Sovietų sąjungos gniaužtų.
Kaip Jūs pats suprantate, lietuviai be aukšto mentaliteto, be aukštų dvasinių vertybių ir be skvarbaus proto nebūtų sugebėję sudrebinti Sovietų imperijos pamatų, kuri tuo metu save laikė didžia ir galinga pasaulio valstybe. Net neabejoju, kad Jūs savo pamąstymuose, kuriuos išsakėte straipsnyje „J.Ohmanas: lietuviai turi baudžiauninkų - partizanų mentalitetą“ bandėte ne sumenkinti, o paskatinti lietuvius būti aktyvesniais savo ateities kūrėjais ir uždegti mus dar aukštesniems siekiams, negu esame pasiekę dabar.
Jauna Lietuvos valstybė, giliai jaučianti save ir savo vertę, išsivadavo iš Sovietų imperijos be šūvio, vien tik toli pramanytais ir gerai suplanuotais veiksmais... Beje, tai atsakas Sovietinei Lietuvos okupacijai 1940 m., kuri įvyko irgi be šūvio – lietuviai sovietams sugebėjo duoti tokį patį atsakymą po 50 metų.
Lietuva sugebėjo įstoti į Europos Sąjungą ir NATO vos per 14 savo, kaip nepriklausomos valstybės, gyvavimo metų. Jūsų žiniai pasakysiu, kad Lietuva su kitomis valstybėmis (Čekija, Estija, Kipru, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija) 2004 m. prisijungė prie ES išsyk kitame etape, kai prieš tai 1995 m. prie ES prisijungė Švedija (Jūsų gimtinė), Suomija ir Austrija. Tokie mūsų šalies žmonių ir jos vadovų pasiekimai, manau, negali būti vertinami tik kaip baudžiauninkų ar partizanų mentalitetą turinčių žmonių nuopelnas. Be abejonės, manau, Jūs su tuo sutinkate, nes suprantate ir žinote, koks ilgas kelias tapti tokių organizacijų pilnateise nare. Ir šiandien yra vis dar neišsipildžiusių kitų šalių „svajonių“, kurios Lietuvai jau realybė.
Jeigu toliau kalbėtume su Jumis apie baudžiauninkų - partizanų mentalitetą, privalėčiau Jūsų paklausti, kas gi tai yra – ar Jūs teigiate, kad lietuvis nuolatos lenkia galvą kažkam, o vėliau tyliai tam priešinasi? Dar M. Gorbačiovo (buvusio Sovietų sąjungos lyderio) laikais lietuviui buvo bandoma įteigti, kad jis baudžiauninkas: M.Gorbačiovas vizito Lietuvoje metu 1990 m. sausio mėn., atvykęs į Šiaulius, be didžiausių miesto gamyklų, aplankė Bridų kolūkį. Tuomet viena valstybinė naujienų agentūra atpasakojo tokius epizodus: „Sužinojęs, kad čia pat, dirbtuvėse, prie technikos triūsia mechanizatoriai, svečias panoro su jais pasikalbėti. Pokalbis apie žemę ir duoną, apie kaimo žmonių rūpesčius, pasakė M. Gorbačiovas, jį grynai žmogiškai visada domina. Taip pat viename iš pokalbių jis pasakė „baikit jūs su savo nepriklausomybe, lietuviai – darbšti grūdų augintojų ir žvejų tauta“. Tai ar tai galėtų reikšti, kad ir Jūs pritariate tokiems teiginiams?
Nors Jūs savo argumentuose trumpai nurodėte, kad tai yra „susiję su represijomis, okupacijomis, įvairių laikų sukilimais, ir tas mentalitetas vis dar yra gyvas“, tačiau negaliu suprasti, kodėl tauta, kuri atvirai priešinasi neteisėtiems imperijų veiksmams prieš jos suverenitetą, jos žmonių laisves ir nepriklausomą gyvavimą pasaulio bendrijoje, Jūsų žodžiais priskiriama rezistuojančiai baudžiauninkų ir partizanų kategorijai blogąja prasme, o tuo pačiu, tauta, kuri visada buvo laisva dėl puikios savo geografinės padėties ir galėjo vystytis netrukdoma imperialistinių blogybių mašinos, jau tampa geraisiais kariais ir pirkliais.
Ar Jūs taip sakydamas nesusimąstote, kad palyginimui imamos dvi skirtingos istorine ir geografine prasme tautos, o lyginamos jos pagal siaurą matmenį? Net neabejoju, kad dar labiau pasigilinęs į lietuvių mentalitetą Jūs atrasite, kad lietuvis nuo pat jo paminėjimo istoriniuose metraščiuose (1009 m.) laikotarpio buvo minimas ne kaip kažkieno vasalas ar nuolat kuo nors nepatenkintas ir rezistuojantis, o kaip:
- kariavęs ir sutriuškinęs Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinus, kurie per 200 metų nesugebėjo atsigauti;
- atkaklus ir nenugalimas vikingams, kai patys vikingai buvo žinomi kaip atkaklūs, stiprūs ir galingi kariai;
- sukūręs didžiausią valstybę XIV a. Europoje (Lietuvos Didvalstybę) ne vien savo išvystyta karine monarchija ar kalaviju, o savo valdovų ir diplomatų veiksmais;
- stabdydamas Turkų Osmanų imperijos atakas Europos link;
- kelis kartus deginęs Maskvą, apsaugojęs kaimyninę Rygą;
- atmušęs Švedijos, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos kariuomenes;
- 1940 m. pasidavęs Maskvos provokacijai ir praradęs nepriklausomybę be šūvio;
- dešimtį metų vykdęs rezistencinę kovą prieš Sovietų okupacinę valdžią;
- tačiau 1990 m. be vieno šūvio sugriovęs Sovietų sąjungą ir atgavęs Nepriklausomybę,
- tapęs aktyviu NATO ir Europos Sąjungos nariu įvairiose jos iniciatyvose ir veikloje.
Taigi, gerbiamas Jonai Ohmanai, jau vien tik į šiuos faktus atsižvelgdamas aš manau, kad greičiau lietuvio mentalitetas prilygsta kario ir diplomato mentalitetui, o ne baudžiauninko ir partizano. Tačiau jei reikės, lietuvis prisimins ir partizano duoną – juk be to nepriklausomybės gal ir neturėtume.
O lyginant lietuvius „karius ir diplomatus“ su švedais „kariais ir pirkliais“, pirkliais lietuviai per daug girtis gal ir negali (nors lietuviško gintaro dirbinių randama visame senajame žemyne ir toliau), kadangi visais laikais buvo Europos ir Rusijos geografinėje sandūroje, o tai reiškia – įtakos zonoje.
Dar pasakyčiau – net būdami geografinis Europos centras, esame per toli nuo Europos ir per arti Rusijos. Nebuvimas neaprėpiamų klodų naudingų iškasenų, nedidelis Baltijos jūros gabalėlis ir negalėjo užtikrinti prekybos vystymosi galimybių. Tačiau lietuviai išugdė savo protą ir įgūdžius – juos (daktarus, įvairių sričių specialistus, mokslininkus ir t.t.) dabar „medžioja“ užsienio kompanijos, kadangi žino, kad lietuvis yra darbštus, sumanus ir nuolatos siekiantis tobulėti žmogus.
Tikiuosi, šis mano laiškas pasieks Jūs. Esu tikras, kad tokių žmonių kaip Jūs, kurie sąžiningai domisi Lietuvos istorija, atsiras vis daugiau ir vis giliau pasaulis supras sudėtingą ir be galo įdomią lietuvio istoriją. Gal tai paskatins mūsų tautiečius pasijausti dar geriau – kariais ir diplomatais, išprususiais pasaulinės arenos žaidėjais. Ačiū.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!