O aš gimiau ne tik negraži, bet ir nelaiminga. Visi mano mokykliniai metai prabėgo internate. Ne todėl, kad būčiau neturėjusi tėvų. Artimuosius aš turėjau, tačiau todėl, kad augau gūdžiame pagirio vienkiemyje, į kurį nevažiuodavo joks transportas. Kadangi šeimoje buvau pati negražiausia ir kvailiausia, jau vėliau, jaunystės metais man tekdavo pastumdėlės ir vos ne tarnaitės dalia.

Vėliau viskas klostėsi vėl ne mano naudai. Likau vieniša mama su naujagimiu ant rankų. O gyventi kažkaip reikėjo. Artimieji mane kažkiek rėmė, bet tik kažkiek.

Tada ir nusprendžiau būti barakuda. Vietiniai seniai manęs nedomino. O ir ką gali duoti koks nors Lietuvos pensininkas? Į jaunus vaikinukus ir vidutinio amžiaus sėkmingus vyrus nežiūrėjau, nes pragmatiškai ir blaiviai įvertinau situaciją – kas manimi, tokia negražia, domėsis? Esu tik paprasta merga iš kaimo. Bet štai septyniasdešimtmečiai, aštuoniasdešimtmečiai ir dar vyresni užsieniečiai taip nemanė. Tai buvo būtent ta vyrų kategorija, kuri mane domino. Tiksliau, domino ne jie patys, o jų pinigai ir viskas, ką jie gali duoti.

Pirmiausia perkračiau atmintimi visas pažįstamas, bendramoksles, tolimas giminaites, kurios gyveno užsienyje. Taip pat mano darbovietė bendradarbiavo su viena danų įstaiga, tad per ten buvo galima susipažinti su pinigingais senjorais. Taip užmečiau savo tinklą ir pamažu, pamažu bandžiau artėti link tikslo. Sekėsi sunkiai, jau pamaniau, kad tai bus monkės biznis. Tačiau tada, kai jau buvau benuleidžianti rankas, ooops, man atrašė vienas amerikietis. Ir ne bet koks. Išsilavinęs, turtingas ir turintis nemažai proanūkių. Apsimečiau, kad noriu su juo susirašinėti ir bendrauti todėl, kad noriu geriau pažinti tą paslaptingą šalį Ameriką. Klausinėdavau jo visokių nesąmonių – net juokas dabar ima, kai prisimenu. Aš pasakodavau apie savo šalį, apie tai, kaip mūsų Lietuva neseniai buvo atgavusi nepriklausomybę.

O paskui perėjome prie asmeniškumų. Labai daug nebėdojau, bet neslėpiau apie man tekusią sunkią dalią. Daug bėdosi – dar išsiduosi apie tikruosius ketinimus. O tokios netipiškos kaip aš barakudos „versle“ yra labai svarbu užsimaskuoti, tik per anksti neišsiduoti, nes kitaip viskas sugriūtų, visi ketinimai nueitų Brisiui ant uodegos.

Vėliau vienas iš pastovesnių mano rėmėjų – toks danas – yra pasakęs, kad jam buvo kilę labai didelių įtarimų dėl mano tikrųjų ketinimų. Jis mane netgi patikrino – siuntė pinigų, aš grąžinau, siunčia vėl – vėl grąžinu. Reikia mokėti išlaukti. Danas sakė, kad labai įtartinai žiūri į merginas iš Rytų Europos, nes daugelis yra „užsirekomendavusios“ kaip pinigų melžėjos. Einant laikui aš danui suokiau apie meilę, apie prisirišimą, kasdien jam rašydavau laiškus, pasakodavau, kaip noriu būti šalia jo, kaip pasiilgau, kaip be jo negaliu. Siųsdavau romantiškus atvirukus, rašydavau, kaip tikrinu elektroninį paštą ir laukiu jo laiško, vadinau jį „darling“. Užkibo. Iki šiol mane paremia. Ir šventai tiki, kad jį myliu. Būtų juokinga, jei nebūtų pelninga. Galų gale į mane palankiau žiūri aplinkiniai, kaip į „turinčią draugą“ negu į vienišą mamą.

Bet grįžkim prie amerikiečio. Šis kur kas greičiau pasidavė. Pasisiūlė apmokėti mano studijas, šiaip paremti ir pakvietė atvykti į Ameriką „artimiau susipažinti“. Jis apmokėsiąs visas kelionės išlaidas. Tada dar buvau kur kas jaunesnė. Išsigandau ir vos neatsisakiau visų savo ketinimų. Aš prie lovos reikalų nelabai buvau ir tiesą sakant nelabai esu pratusi. Kai taip jau gavosi, kad pastojau vos ne vieną iš pirmųjų kartų, kai patyriau didelį šoką, seksas man tokia sritis, kur aš na, nelabai. Aš net raustu kaip nekalta mergaitė, kai kalba eina apie seksą, nors esu ne iš droviųjų. Ir, tarp kitko, ši mano savybė taip pat praverčia barakudos „versle“.

Tada nemiegojau visą naktį, bet nutariau keliauti į Ameriką. Tikėjausi, kad negausiu vizos ir nereikės važiuoti, bet gavau vizą, nes vaiko nesivežiau. Tiesa, buvo iškelta sąlyga, kad su manimi važiuos kelios mano draugės ir bendradarbės. Amerikietis buvo gero būdo. Kelionę apmokėjo mums visoms mergaitėms.

Ką gi, nuvažiavom, gerai praleidom laiką. Į jokią lovą aš, aišku, neguliau, taigi, amerikietį praradau, bet ta kelionė į Ameriką man padarė tokį įspūdį, kad šakės. Prisiminimai gyvi dar dabar, tarsi tai vakar būtų buvę.

Po to turėjau dar ne vieną tokį rėmėją. Veikdavau visada taip pat. Rodydavau susidomėjimą, gyvai susitikus labai natūraliai ir be pastangų nurausdavau, kvailai išsiviepdavau, apsiseilėdavau vos ne, saldžiai palemendavau į ranką įsikabindavau ir prie savęs prisispausdavau. Ir jie patikėdavo, kad man labai rūpi. O aš laužydavausi. Ne dėl sekso turiu omeny – dėl pinigų. Neimdavau, sakydavau „nepatogu, ką jūs“. Kol draugystė tapdavo „rimta“. Tada atsigriebdavau.

O dėl sekso. Kaip čia pasakius... Ne visada man jo pavykdavo išvengti, tačiau tokio amžiaus kaip manasis kontingentas, jau nelabai ir galėdavo. Nors visko būdavo, bet čia kalba ne apie tai...

Ir per daug metų aš atkutau. Labiau ėmiau pasitikėti savimi, galiu sau nemažai leisti. Pamačiau pasaulio, užauginau vaiką. Tačiau tas žodis „barakuda“ man skamba kaip didžiausias komplimentas. Net gražesnė pasijaučiu, kai mane tuo žodžiu kas nors pavadina. Ir gražesnė, ir „kietesnė“ jaučiuosi. Ir ne tokia pelenė, kokia visada buvau.

Manęs kažkas yra paklausęs: „O tau žmogiškos vyro šilumos nereikia, kad taip ciniškai elgiesi?“ Man yra ką mylėti. Myliu savo vaiką. Galų gale įsitaisiau šuniukų. Ir papūskit man į uodegą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: