Paruošiau dviejų rūšių mišrainių, su dukra numarginome kiaušinius. Visi namai išvalyti, šakelių pamerkta. Gal ne taip ir blogai karantinas, ramybė.
Mano su vyru santykiai nėra kaip pensininkų, bet ir ne kaip pirmais metais įsimylėjusių meilužių. Standartiška, kad per maždaug 10 metų gerai vienas kitą pažįsti, o pastangos jau suprantamos kaip paruošti pusryčius ar mašiną nuvairuoti nuplauti, o ne komplimentais mėtytis.
Vis dėlto nesitiki ir patyčių namuose. Viskas prasidėjo nuo vyro klausimo ryte rengiantis chalatą prieš dušą: „Kodėl dar čia į dušą tau reikia prieš sėdant prie stalo? Man jau tikrai po*ui, ar išsiplovusi tu tą galvą, ar neišsiplovusi.“
Tai nebuvo pasakymas, kad tu man visokia graži. Tai buvo suirzimas ir pyktis, ir keiksmažodis. Nurijau.
Prieš einant prie stalo vyras iš koridoriaus pamatė mane rengiantis. Sustojo ir žiūri. Suvirpėjo kažkas viduje, nes maniau, kad žiūri kaip sugundytas. Kad tuoj pasakys komplimentą. O patylėjęs pasakė: „Kam stengtis, vis tiek nebus, kaip buvo.“
Kelis kartus perklausiau, ką turėjo galvoje, bet nieko nepaaiškino. Pavalgėm, tada atėjo popietė, o negeras jausmas nepraėjo.
Išklausiau, ką visgi turėjo galvoje. Išburbėjo, kad nebesame, kokie buvome, nebebūsime ir nėr ko čia vaidinti vienam prieš kitą, stengtis. Išvaizda – ne modelinė, sporto klubui užsidarius formą abu prarandam ir ką čia kalbėt, nebe tie dalykai laikui bėgant aktualu, nes ta pati esu moteris, kokia ir pernai, ir užpernai buvau.
Tai va. Nesusipykome, manęs neįžeidė, bet kol kas tai – blogiausios Velykos mano gyvenime. Sėdžiu prie vakarienei užmarinuotų kepsnių ir išsilieju bent jau laišku, nes nesuprantu situacijos.
Gal čia ta krizė veikia? Spaudimas, įtampa? Ar taip jau gali greitai žmogus atsibosti? Jauni dar esame, dukra – tik pradinėje mokykloje. Ir per šventes dar... Kaip reaguot ir ką tai gali reikšti?