Pradėjau šaukt, kad stojam, kad turim nunešti nuo kelio, nes jį partrenks. Mes sustojome už 50 metrų. Aš bėgau iš visų jėgų. Bėgau per raudoną šviesoforo signalą su mintimi, kad kiekviena sekundė yra svarbi ir tai yra tas atvejis, kad gyvybė svarbesnė už viską.
Išbėgau į kelią, tuomet mašinos pradėjo stoti, kačiukas svyruodamas bandė stotis, aš jį pačiupau. Jis buvo partrenktas, bet jis dar kvėpavo. Jis nuo pat pradžių buvo partrenktas, tiesiog aš iš karto nepastebėjau. Jaučiau rankose šlapią kailiuką. Tekėjo kraujas. Iki šiol matau tą vaizdą, kaip nuo mažos uodegytės laša purvinas vanduo. Bijojau pajudinti ir apžiūrėti.
Be jokių abejonių žinojau, kad vešiu į veterinarijos gydyklą, net jeigu grupiokai nesutiks, kviesiu taksi ir man nesvarbu kaip, bet aš nusigausiu. Aš būčiau bėgusi 100 km su vinimi kojoje, kad tik išgelbėčiau šį mažą kamuoliuką. Drebėjau iš gailesčio.
Grupiokai be komentarų vežė mane į gydyklą, labai jiems esu dėkinga. Buvo 18.40 val. Žinojau gydyklą Žvėryne, kuri dirba iki 19 val. Lėkėm. Atvažiavom, ji jau nebedirbo, nes buvo šeštadienis. Puolėm skambinti, naršyti internete, kur yra bent viena veikianti gydykla. Prisiskambinome į „SOS-gyvūnus“. Patarė vežti į Gerosios vilties gatvę, Jokūbo gydyklą. Lakoniškas pavadinimas - gerosios vilties. Aš turėjau viltį. Išoriškai kačiukas nebuvo sužalotas. Tik galvytė. Tekėjo kraujas, iš burnos ir nosytės. Mačiau kaip tirštas kraujas krito man ant rankos.
Atvažiavome. Buvo daug žmonių. Priėjau prie budinčios administratorės, paprašiau padėti ir ištęsiau mažą kūnelį, kurį laikiau delnuose. Pradėjau verkti. Jau negalėjau susilaikyti. Negalėjau pasakyti nei kur radome, nei kas atsitiko. Tik sakiau, kad už viską sumokėsiu, nesvarbu, kiek kainuos. Mane ramino, kad šiuo metu tai nėra svarbu.
Skilusi kaukolė, sprogę plaučiai, kūno temperatūra +35. Kritinė. Baisiau negu Biliūno apsakyme „Kliudžiau“. Aš maldavau išgelbėti. Prašiau padaryti ką nors, bet ką, kad jį išgelbėtų.
Tikėjausi stebuklo, mes visi tikėjomės stebuklo, bet stebuklas neįvyko. Kačiuką užmigdė. Niekaip nesuprantu, jeigu Dievas leido surasti, leido nubėgti iki jo kelyje, leido nugabenti iki klinikos, tai kodėl Dievas neleido išgelbėti?
Vietoj epilogo.
Kas gi kaltas, kad maža gyvybė taip skausmingai užgeso? Tie, kas partrenkė ar tie, kurie nesustojo? Juk pravažiavo, patikėkit manim, daug mašinų. Gal jeigu būtų anksčiau atvežę į gydyklą, būtų įvykęs stebuklas? O gal kalti tie, kurie pasiėmė katinuką, bet neprižiūrėjo ir dėl jų kaltės šis mažas kamuoliukas atsidūrė keturių juostų kelyje?
Problema yra daug gilesnė, negu ši mirtis. Žmonės neturi asmeninės atsakomybės už tuos, kurios prijaukina. Neturi baimės, kad bus nubausti už netinkama elgesį su tais, kurie patys negali už save kovoti. Žinot, dar baisiau yra, kai pas veterinarus atneša savo, ne kažkieno, kaip aš radau, partrenktą ir turintį galimybę išgyventi gyvūną ir paprašo užmigdyti, nes užmigdyti yra pigiau negu gydyti.
Tokiems žmonėms siunčiu žinutę: neimkite gyvūnų, jeigu negalite ir nenorite jais rūpintis! Jeigu paėmėte, tai iki paskutiniųjų turite ir privalote stengtis, kad jūsų keturkojis draugas gyventų laimingą gyvenimą! Nes tikrai ateis ta diena, kai atsakysite ne tik prieš savo sąžinę, o pagal įstatymus.
O šiaip man labai gaila, kad ši istorija neturi laimingos pabaigos, o išvadas tegu kiekvienas pasidaro pats.