O dabar apie esmę. Pati auginu vaiką ir dirbu. Taip, tiesa, dirbu aš namie ir tai visiškai netrukdo auginti vaiką. Nesu išlaikytinė ir net dekretinių nesu ėjusi. Ir situacija mano visai kitokia.
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad su vaiko tėvu išsiskyrėme. Kaip jis išsireiškė, „man to vaiko nereikia“. Na, gerai. Nereikia, tai nereikia. Taigi net ir dėl alimentų nesikreipiau, ir jo kaip tėvo net nerašiau į gimimo liudijimą. Prievarta juk mylimas nebūsi.
Auginu aš vaiką, dirbu, susitvarkau butą, pagaminu valgyti, nusiperku, ko reikia, nueinu ir į kirpyklą, ir išlekiu kažkur prasiblaškyti, jei to noriu (o to reikia, kad liaudiškai tariant, „nenuvažiuotų stogelis“, kaip nemažai mamų atsitinka – kitaip dar įvardinama kaip pogimdyvinė depresija).
Taip, turiu ir auklę šiam reikalui, kuriai moku pinigus. Turbūt iškils klausimas, kodėl nesikreipiu į tėvus pagalbos? O kodėl aš turėčiau jiems užkrauti savo problemas? Jie mane jau išaugino ir jie neprivalo auginti mano vaiko. O tuo labiau, kad gimdyti vaiką buvo sąmoningas pasirinkimas.
Žinot, kol vaikas nebuvo atsiradęs, galvojau, kad bus sunkiau. Bet nėra taip sunku. Tikrai nėra. Nors aš apie viską turiu pagalvot. Apie vaiko auginimą, pietus, tvarką, pinigus ir t.t. Galbūt dėl to lengva, kad aš nebuvau užsidėjusi rožinių akinių, kad „oi, kaip bus lengva“ ir pan.
Tiesa, apie vaikus. Rašot jūs čia – „zyzia, neklauso, ožiai ir pan.“ Taigi, mielosios, viskas čia apie vieną dalyką – auklėjimą. Ir jei jūs vaikų nesugebat suvaldyti, tai ir gyvenimo savo nemokat suvaldyti. Trumpai tariant, jūs vadovaujatės emocijomis. Bet pripažinkim – emocijos nėra argumentas.
Dar vienas iš aspektų, manyčiau, yra ir šeimos santykiai. Jei turite partnerį ir nesugebate susitarti, padėti vienas kitam, tai susimąstykite, ar tikrai verta su juo būti kartu? Ir reziumė: nesakykite, kad mamos darbas sunkus, jei jūsų santykiai ar psichologinė būsena yra per silpna tokiems dalykams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: