Lietuvoje pernai net 78% abiturientų įstojo į universitetus. Dar truputį ir stojančiųjų dalis turėtų pasiekti natūralią 100% ribą, nes likusieji abiturientai įstoja į kitas aukštąsias mokyklas - kolegijas. Belieka tik džiaugtis, Lietuva – pasaulio lyderė. Bet, deja…
Esame pasaulio atsilikėliai pagal lėšas, tenkančias vieno studento paruošimui. Lietuvoje per metus (2001 – 2002), perskaičiavus pagal perkamosios galios paritetą, vieno studento studijoms tenka tik 2800 JAV doleriai. Tuo tarpu vokiečiai ir danai tam skiria virš 10 000 dolerių, skandinavai 12 000 – 15 000, o JAV net 19 000!
Netgi Turkijoje, kuri pagal bendrąjį vidaus produktą tenkantį vienam gyventojui yra beveik dvigubai neturtingesnė šalis, vieno studento rengimo sąnaudos yra daugiau nei 1,5 karto didesnės nei Lietuvoje.
Ką šie skaičiai ir palyginimai rodo? Kiekviena paslauga ar pagamintas daiktas, taigi, ir aukštasis mokslas turi savo sąnaudų kainą. Kainą, kuri nepriklauso nuo to – socialdemokratai, liberalai ar konservatoriai valdžioje. Kainą, kuri nepriklauso nuo to - patinka ji kam nors ar ne.
Šiuo požiūriu aukštasis mokslas panašus į bandelių kepimą. Jeigu bandelei iškepti reikės nupirkti miltų, sviesto ir cinamono už 30 ct, tai tie 30 centų ir yra minimalios sąnaudos, kurios būtinos, norint iškepti valgomą bandelę. O jei visgi koks nors valdžios veikėjas nutars išleisti įsakymą, kad bandelės savikaina neturi viršyti 5 ct, tai kepėjui beliks tik viena išeitis – prikimšti į bandelę smėlio ar pjuvenų! Tokia bandelė iš išorės gal ir bus panaši į tikrą, tik valgymui kažin ar tiks…
Tokios varganos universitetų padėties autoriai ir apologetai sako – jaunimas nori sudijuoti, todėl teisinga, jeigu mes steigsime kuo daugiau valstybės remiamų vietų, tegu ir skirdami kiekvienai tik po “kelis centus”. Toks “teisingumas” jau virsta didžiausia neteisybe, net socialine nelaime.
Kepami pigūs “specialistai”, laikraščių puslapiai mirga tokiais ar panašiais skelbimais: “Siūlome darbą bandelių pardavėjoms, reikalavimas – aukštasis universitetinis išsilavinimas”. Tuo tarpu įmonės, firmos ir ypač sparčiai augančios aukštųjų technologijų kompanijos, kurių mokesčiais finansuojamos studijos, vis sunkiau ir sunkiau randa aukštos kvalifikacijos darbuotojų.
Ne pagal valstybės kišenę išpūstas studijų vietų skaičius sumenkino studijų kokybę. Beveik visos lėšos skiriamos tik dėstytojų algoms (beje, labai menkoms) ar kasdienėms universitetų ūkio išlaidoms apmokėti. Moksliniai tyrimai beveik nefinansuojami. Pakirsta pagrindinė universiteto idėja - universitetas yra ne tik vieta, kur dėstomos žinios, bet ir vieta, kurioje kuriamos naujos žinios, kurioje kunkuliuoja naujausios ir drąsiausios idėjos, diskusijos ir sumanymai, o studentai yra neatskiriama šio kūrybinio proceso dalis. Lietuvoje tai baigia išnykti.
Liko sąstingis, sekinanti rutina, kasdienė dėstytojų kvalifikacijos degradacija, studentų žinių bei praktinių įgūdžių kokybės menkėjimas. Studentas, šiandien besiklausantis mokslinio darbo nedirbančio docento ar profesoriaus paskaitų, nė neįtaria, kad dėstomos “mokslo tiesos” gali būti beviltiškai pasenusios.
Prabėgus studijų metams netikėtai paaiškės, kad “iškepto” pigaus universiteto absolvento diplomas tėra viso labo “bandelė su pjuvenomis”. Tik savo prarastų jaunystės metų, kaip bandelės, į šiukšlių dėžę neišmesi.
Netrukus atsiversiančioje Europos erdvėje mūsų abiturientai, kaip vokiečiai, švedai ar airiai galės tomis pačiomis teisėmis rinktis kur studijuoti - Lietuvoje ar, tarkime, Skandinavijoje, kur studijoms skiriamų lėšos 3 - 5 kartus didesnės. Gabiausi mūsų moksleiviai netruks susigaudyti į kokius universitetus tikrai verta stoti. Vieną rytą pabudę pamatysime lietuviško “universitetinio burbulo” bankrotą - norinčių studijuoti nebėra!
Bankrotas yra naudingas reiškinys, nes nesant proto tai paskutinė galimybė įvertinti “kas yra kas?”. Tačiau tokios “ekspertizės” kaina pernelyg didelė. Už ją mokėsime visi, tame tarpe ir šiandien dar nieko nenujaučiantys vos vegetuojančių lietuviškų universitetų studentai, absolventai ir, žinoma, patys dėstytojai.
Ar galima to išvengti?! Įmanoma, bet reikia ryžto ir politinės valios. Iracionali Lietuvos aukštojo mokslo valdymo ir finansavimo sistema turėtų būti nedelsiant reformuota. Artimiausiu metu mūsų valstybė nebus pajėgi bent du tris kartus padidinti aukštajam mokslui skiriamų pinigų kiekį. Todėl svarbiausias dėmesys turėtų būti sutelktas į kuo racionalesnį turimų lėšų panaudojimą.
Turėtų būti labai sumažintas dabar neįtikėtinai išpūstas studijų programų skaičius. Žymi dalis aukštajam mokslui skiriamų lėšų atvirų konkursų tvarka turėtų būti nukreipta moksliniams tyrimams, kita dalis turi būti išdalinta abiturientams “studentiškų krepšelių” pavidalu. Taip mokesčių mokėtojų pinigai pasieks universitetus ir specialybes, kurias rinksis patys studentai.
Reikia ir naujų finansinių bei mokestinių priemonių, kurios padėtų studijuojantiems ir jų tėvams sukaupti reikiamą pinigų kiekį. Verslininkams turi būti suteikta galimybė dalį savo mokesčių patiems tiesiogiai nukreipti į pasirinktus universitetus. Toks verslininkų “balsavimas pinigais” universitetų bendruomenei leistų pasitikrinti, kurias studijų programas reiktų plėsti, o kurių – atsisakyti.
Pagaliau turi pasikeisti ir universitetų valdymo sistema. Iki šiol universitetų rektoriai, fakultetų dekanai, katedrų vedėjai yra renkami kaip profsąjungų vadovai. Pavyzdžiui, rektorių patys sau išsirenka universitetų darbuotojai, simboliškai dalyvaujant keliems studentų atstovams. Šis principas iš esmės ydingas. Pavaldiniai neturėtų patys sau rinktis viršininko.
Tuo tarpu, studentai, universitetų absolventai, verslo pasaulio atstovai, galų gale pačių studentų tėvai, iki šiol neturi jokios realios galimybės paveikti universiteto vadovų išrinkimą. Todėl reikėtų pagalvoti, ar neverta visus universitetų aukščiausios valdžios svertus kuo greičiau atiduoti tiems, kurie savo pinigais, tiesiogiai ar mokėdami mokesčius, universitetus ir išlaiko. Būtent – visuomenės, verslo ir demokratiškai rinktos valdžios atstovams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!