Pradėsiu nuo to, kad aš esu priklausoma nuo alkoholio. Tai žinau jau daug metų, o tapau alkoholike kai man buvo apie 28 metus. Net nepastebėjusi pradėjau vis išgerti vyno. Net ir prieš tai mačiau ženklus, kurie bylojo, kad tai tik laiko klausimas, kol pradėsiu piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais.
Tuo metu aiškinau sau, kad mano alkoholio nesveiką vartojimą lėmė mano nelaimingas gyvenimas, neteisingai susiklosčiusios aplinkybės. Puikiai supratau, kad turiu problemą, tad bandžiau tai slėpti, pirkdama vyną skirtingose parduotuvėse, gerdama tik vėlų vakarą, kad niekas manęs nematytų girtos, gerdavau tik namuose, kad nepridaryčiau nesąmonių. Tačiau rytais smaugiama pagirių važiuodavau į darbą ir gerdavau energetinius gėrimus, skambančia varpais galva bandydavau atlikti užduotis… Pareigos buvo gan atsakingos, vadovaujančios, tad galėdavau šiek tiek „nusimuilinti“, paskirdama savo užduotis atlikti kitiems, tačiau tai ne visuomet padėdavo.
Taip kankinausi kelis metus, buvau funkcionuojanti alkoholikė, kuri bandė laikyti visus kampus, nešiojo įvairiausias kaukes ir bandė šypsotis bei apsimesti, kad viskas gerai.
Tačiau alkoholizmas yra progresuojanti liga, tad greitai jau ėmiau justi poveikį savo kūnui – skaudėjo kepenis, rytais valandą prasėdėdavau apsikabinusi unitazą ir bandydama atsikratyti lipnaus vyno skonio… Pradėjau gerti ir rytais, tam, kad atsikratyčiau baisių pagirių, tiesa, tą dariau savaitgaliais, kai nereikėdavo į darbą. Mano dienos buvo tik migla ir mintys apie kitą išgėrimą – kur nusipirksiu vyno, kaip reiks nuslėpti nuo šeimos, kur padėsiu tuščius butelius, kaip juos išmesiu, kad kaimynai nepastebėtų. O kur dar šeimos nesklandumai, darbo problemos, susirinkimai...
Mano gyvenimas buvo juoda skylė, tempianti mane gilyn ir gilyn į nežinią. Nežinojau, kaip sau padėti, nes sustoti jau nebegalėjau, paprasčiausiai nesuvokiau kaip. Jei ir sustodavau keliems mėnesiams, norėdama sau įrodyti, kad ne viskas prarasta, visada grįždavau prie to paties, kai jau nebegalėdavau ramiai praeiti pro alkoholio lentynas. Ir ciklas prasidėdavo iš naujo… Kaskart vis baisesnis. Gėda, kurią jausdavau rytais, kai nebeprisimindavau, kas nutiko vakare, rasti sudužę indai, parašytos žinutės, skambučiai varė į neviltį.
Kažkada pasiekiau savo dugną. Esu išdidus žmogus, tad man prašyti pagalbos buvo labai sunku. Nenorėjau pripažinti (nepaisant to, kaip gyvenau!), kad padėti sau nebegalėsiu. Tačiau vieną dieną aš vis tik paskambinau į AA pagalbos liniją. Tuomet žinojau, kad esu ant ribos – jei nesustosiu, prarasiu viską, dėl ko kovojau.
Gyvenu Didžiojoje Britanijoje, tad čia AA yra labai aktyvi ir pasiekiama organizacija. Paskambinus man buvo pažadėta, kad man paskambins. Pirma mintis buvo, kad vėl man niekas nepaskambins ir niekas man nenori padėti, net AA. Atrodo, net ir palengvėjo, nes apnuodytos smegenys visai ir nenorėjo gelbėtis. Tik kažkur giliai, maža aš klykė is baimės ir skausmo, ieškodama išeities. Vis tik skambučio aš sulaukiau.
Man skambino moteris, kuri gyveno mano rajone, beveik šalia esančiame name. Ji pasiūlė mane nuvesti į susirinkimą šeštadienį. Aišku, is pradžių aš bandžiau atsikalbinėti ir rasti priežasčių, kodėl aš negaliu važiuoti į susirinkimą šeštadienį. Bet ši moteris buvo kitokia nei žmonės, kuriuos aš pažinojau. Ji tarsi skaitė mano mintis ir nepriėmė mano smegenų atakos. Ji atvažiavo manęs pasiimti ir automobilyje išvydau liekną, pasitempusią, pagyvenusią moterį didele šypsena. Ji atrodė šilta ir maloni, nuvežė mane į netoliese esančią bažnyčią, kur ir vyko susirinkimas. Prisipažinsiu, man buvo labai smalsu, nežinojau, ko tikėtis. Savo vaizduotėje maniau išvysianti alkoholio pažymėtus veidus, apskurusius, nešvarius žmones.
Žmonių buvo įvairių. Iš tiesų viena moteriškė atrodė kiek sužaloto veido. Vėliau sužinojau, kad ji jau 15 metų negeria. Ji buvo to susirinkimo vedančioji ir mane priėmė labai šiltai, kaip ir visi kiti dalyviai. Jiems as buvau „šviežiena“, naujas narys. Faktas, kad nesu britė, taip pat intrigavo. Mano anglų kalba yra labai gera, akcentas labai nugludęs, net neaišku iš kur aš. Tad jie ilgai spėliojo, iš kokios šalies aš esu. Nenorėjau sakyti ir būti nurašyta į rytų europiečių gretas, tad neatsakiau į visus klausimus.
Man pasiūlė įsigyti literatūros, knygų, lankstinukų. Tada atėjo moteris, kuri turėjo tą dieną pasakoti savo istoriją. Ji buvo labai atvira ir puikiai perteikė savo jausmus: kaip ji gerdavo viena savo bute, apsupta peleninių priešais televizorių, kuris kiekvieną dieną rodė vieną ir tą patį kanalą. Kaip ji naudojosi žmonėmis, kurie jai parūpindavo alkoholio ir nutempdavo į lovą, kai nulūždavo. Kai ji net ir po šių įvykių vis tiek sau melavo, kad jai nieko blogo nėra, ir bandė egzistuoti toliau.
Turėčiau pažymėti, kad tuo metu mano galvoje buvo visiška košė. Aš labai įtariai žiūrėjau į susirinkime esančius žmones, į pačią organizaciją, vis ieškojau požymių, kad tai sekta, kad jie ims daryti ritualus arba prašys pinigų. Po pasakojimo žmonės kalbėjo apie savo potyrius, prisiminė savo istorijas. Jie dalinosi savo istorijomis ir pasakojo, kaip jie gyvena dabar, blaivūs, su kokiais sunkumais jie susiduria ir kaip AA programa jiems padeda žvelgti į gyvenimą paprasčiau.
Aš grįžau ir kitą šeštadienį. Išklausiau dar vieną istoriją. Ir vėl grįžau kitą šeštadienį. Man pasiūlė ruošti arbatą – aš, nesuvokdama, kad metus turėsiu daryti šį darbą, sutikau. Tik vėliau sužinojau, kad rūpintis gėrimais turėsiu 12 mėnesių! Tačiau neatsisakiau. Tai man padėjo sugrįžti į susirinkimą. Kuo toliau, tuo labiau pažinau žmones, kurie lankėsi tame pačiame susirinkime. Visi jie buvo savaip nuostabūs ir vis labiau galėjau juose visuose matyti save.
Po kelių mėnesių pajutau nežymų spaudimą iš senbuvių lankytis ir kituose susirinkimuose. Jų Londone yra šimtai, vyksta skirtingomis dienomis ir skirtingomis valandomis. Tačiau aš nebuvau pasiruošusi to daryti. Man atrodė baisu vėl išgyventi tą patį procesą, sėdėti kambaryje tarp nepažįstamų žmonių, dalintis savo emocijomis. Nežinau kodėl, bet tas spaudimas susirasti rėmėją, eiti į daugiau susirinkimų mane ėmė slėgti. Jaučiausi spaudžiama į kampą, išsigandau, kad tie jausmai man užkirs kelią pasveikti, nes aš nustosiu lankytis susirinkime, kuris man patinka.
Vieną vakarą aš pasakiau visiems palikti mane ramybėje. Aš paaiškinau, kaip neigiamai mane veikia jų patarimai, nors aš žinau, kad jie nori man padėti, nenori man pakenkti. Tačiau patys nežinodami, jie mane stumia lauk. Po to pasisakymo, pajutau, kaip žmonės atsitraukia ir duoda man daugiau erdvės. Jie suprato, ką aš norėjau pasakyti!
Sutikau nemažai įvairių socialinių sluoksnių žmonių. Benamių, verslininkų, bankininkų, šiaip tarnautojų. Visi jie turėjo tą pačią problemą ir tai mus siejo. Aš galėjau suprasti viską, ką jie sako, kaip jie jaučiasi įprastose situacijose. Jų patirtis man padėjo ir padeda gyventi. Nuo pačio pirmo susirinkimo aš nebegėriau. Po metų aš nebegalvojau apie alkoholį apskritai ir tai buvo stebuklas. Po truputį suvokiau, kad mano alkoholizmas – alkoholio vartojimas – yra pasekmė, simptomas ir vien nustoti gerti nepakanka. Būtina keisti save, savo vertybes, požiūrį į gyvenimą.
Šiuo metu aš esu savo pirmojo susirinkimo vedančioji. Aš ieškau žmonių, kurie dalinasi savo istorijomis, savo patirtimi. Aš vis dar neturiu rėmėjo, aš vis dar nepraėjau 12 žingsnių programos. Tačiau aš žinau, kad lemtis mane suves su reikiamu žmogumi, kai ateis laikas. Aš nenoriu būti su žmogumi, kuris man netinkamas. Tad kol kas man pakanka to, kad einu į susirinkimus, šiuo metu ne tik šeštadieniais, bet ir kitomis dienomis, kai mano veiklus gyvenimo būdas leidžia.
Kol kas AA man padėjo susidoroti su mano pagrindine problema ir padeda eiti toliau. Kiekvieną dieną as vis labiau pažįstu save – kokia aš esu iš tikrųjų, visa tai mane moko nemeluoti sau ir kitiems. Ši programa leidžia man dvasiškai tobulėti, rasti tinkamas priemones sprendžiant problemas.
Mano gyvenimas šiuo metu visiškai pasikeitė – į gera. Aš dirbu puikioje darbovietėje, kur galiu save realizuoti. Mano asmeninis gyvenimas keičiasi į gerąją pusę. Vis tik, aš žinau – tai ilgas procesas ir jis nesibaigs visą gyvenimą. Kol kas vis dar nagrinėju AA ir kokiais metodais ši organizacija veikia. Nieko nepriimu aklai ir nebijau galvoti, nors tai daryti nepatariama… Tačiau aš galiu tvirtai pasakyti, kad tai veiksmingas būdas kovoti su priklausomybe ir žmonės, kurie pravėrė AA duris, įėjo vidun ir nusprendė pabandyti, gali tai laikyti stebuklu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Teko patirti kažką panašaus? Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie priklausomo žmogaus gyvenimą ar atskleisti, ką reiškia su tokiu žmogumi? Padėkite kitiems dalindamiesi ir rašykite laiškusel.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: