Nesakysiu nepanikuoti, nes vis tiek visi panikuosite dėl ateities, tiesiog pati po penkerių metų studijų metų noriu pasidalinti tokiomis mintimis, kokiomis būčiau norėjusi, jog man baigiant mokyklą su manimi kas nors būtų pasidalinęs. Tuo labiau, kad artimoje aplinkoje yra ypatingai aktualios gyvenimo veiklos, o taip pat ir tinkamo pasirinkimo temos. Be to, ir tarp draugų yra daug puikių žmonių, kurie gailisi skubotų ir neapgalvotų studijų pasirinkimų.
Visada žavėjausi ir dabar žaviuosi žmonėmis, kurie tvirtai siekė savo tikslo, ėjo ir eina kryptingai, sveikinu, tai yra puiku. Bet tokių, manau, nėra dauguma. O kai baigiau mokyklą, aš tarp tokių taip pat nebuvau.
Jei bent vienas abiturientas apsvarstys galimybę nebūtinai stoti bet kur aklai (pagal tyrimus, tik 25 proc. abiturientų yra tiksliai apsisprendę, kur stoti, visi kiti būsimas profesijas renkasi kone atsitiktinai), o pagalvos savo galva ir nepasiduos visuomenės spaudimui, tuomet mano tikslas šiuo straipsniu bus pasiektas.
Atsimenu, kad man pačiai baigiant mokyklą atrodė, jog viskas priklauso nuo egzaminų rezultatų, nuo įstojimo rezultatų, atrodė, jog nuo to priklausys visas gyvenimas. Žinau, labai vaikiška, bet daug tokių mūsų buvo ir daugumai tokios mintys kilo. Tuo labiau, kad gyvenant Lietuvoje net nebuvo minčių, jog po mokyklos galima būtų veikti ką nors kitą nei stoti į universitetą, nes „negalima švaistyti savo metų“, „reikia kažką ar bent jau bet ką mokytis“. Būtent tas „kažkas-bet kas“ ir yra kabliukas, kuris trukdo judėti toliau, nes neatsargiai pasirinkus studijas, gali visus studijų metus persekioti abejonės, o galiausiai lieka arba perstoti (jokiu būdu nesakau, kad tai blogai), arba jau studijų pabaigoje suprasti, kad ši specialybė yra visai ne tau ir rankos nekyla skirti jai dar daugiau laiko.
Žinoma, kad lengviausia kalbėti, kai jau viską esi patyręs, gali su kuo nors palyginti, atsigręžti atgal ir persvarstyti savo žingsnius. Tačiau kai pati stojau į aukštąją mokyklą, net nesvarsčiau kitokios alternatyvios galimybės. O galimybių visada yra.
Kaip, pavyzdžiui, tiesiog metus padirbėti užsienyje ar galbūt nebūtinai rinktis universitetines studijas (nesakau, kad gailiuosi pasirinkusi, bet juk visi puikiai žino, jog Lietuva yra viena pirmaujančių ES pagal aukštuosius mokslus baigusiųjų skaičių, o ar tai teigiamas dalykas, ar neigiamas, spręskite patys), arba padirbėjus užsienyje pradėti mokytis ten, atrasti tai, kur esi geresnis, kas akyse uždega ugnelę, ir toje srityje tobulintis.
Tiesiog man niekas neparodė kitų galimybių, o aš ėjau su minia ir dariau tai, kas turi būti daroma. Didelę įtaką man padarė tuo metu artimiausi žmonės ir, žinoma, visuomenės požiūris.
Būtent kitas motyvas, skatinantis rašyti, ir yra tas visuomenės požiūris, kuriam skiriama per daug dėmesio. Štai kad ir tas nesibaigiantis visuomenės verkšlenimas, jog Lietuvoje teisininkų, medikų, ekonomistų ar odontologų yra/bus per daug bei pasipiktinimai apie didelį jaunimo nedarbą ir emigraciją ir taip toliau.
Brangi visuomene, ką tu darai, kad nebūtų aklai pasirenkama profesija? Kokius mokymus ir pažinimus, seminarus, mąstymo skatinimą bei savęs atradimus organizuoji mokyklose jauniems žmonėms, kad jie nepultų stačia galva į tą vieną iš populiariausių specialybių? Kodėl, brangi visuomene, jauniems žmonėms į galvą kali, jog yra perspektyvios specialybės? Juk perspektyvių specialybių negali būti, yra tik perspektyvūs žmonės! Tik žmonės, kurie tiki tuo, ką daro, bei tiki tuo, kuo gyvena.
Ei, juk gyvenimas nesibaigia su mokykla ir draugais. Visiems būna baisu ir nejauku išeinant iš įprastos ir pažįstamos kasdienės rutinos, tačiau nereikia per daug skubėti priiminėti sprendimų, ar juos rinktis pagal savo draugų pasirinkimus. Labai siūlau po mokyklos dar neskubėti nerti į „bet kokias“ studijas, o paskirti kokius metus apgalvojimui.
Štai Vokietijoje anksčiau būdavo privaloma po mokyklos baigimo atlikti vadinamuosius „socialinius savanoriškos veiklos metus“ (vok. das freiwillige soziale Jahr) arba užsiimti privalomąja karo tarnyba, arba dirbti socialinės pagalbos sferoje (prižiūrint žmones, kuriems kasdien reikia nuolatinės pagalbos). Žinoma, už tokią veiklą būdavo mokami nedideli, bet pinigai, iš kurių pragyventi būdavo įmanoma. Mano manymu, toks darbas suteikia laiko pamąstyti, ką nori veikti gyvenime ir susikaupti, tuo labiau, kad per tą laiką save galima išlaikyti ir negyventi iš tėvų kišenės.
Tokiu būdu nuveikiami naudingi darbai visuomenės labui ir tuo pačiu jauni žmonės, pabaigę mokyklą ir visai nesuprantantys, ką nori veikti, nėra remiami prie sienos priimti sprendimą dėl studijų ir profesijos.
Jeigu atrodo, kad toks metų praleidimas mąstant ir tiesiog dirbant pagalbinius darbus yra laiko švaistymas veltui, todėl geriau jau studijuoti bet ką, svarbu, kad studijuotum, tuomet nebūtinai esate teisūs. Galbūt jums kyla mintys, jog vėliau bus galima pasirinkti kitą specialybę ir ją pabaigti po pirmųjų studijų? Ir jeigu kartais jūs taip galvojate, tai, mielieji, labai susimaunate, nes po studijų retai kas renkasi antras studijas, nes bent jau iš pradžių absolventai mokslais būna persisotinę pakankamai.
Žinoma, studijuoti ką nors kitą visada galima, studijuoti galima ir visą gyvenimą ir nebūtinai Lietuvoje (nes antras aukštasis Lietuvoje kainuoja), bet juk tas praėjęs studijų laikas niekur nebegrįš ir tie metai (keturi ar penki) taip pat jau bus praėję.
Pasakyti, kaip jums elgtis ar nesielgti, negali niekas, aš tik norėčiau draugiškai patarti, jog nereikia aklai rinktis bet ko, nes tai kainuoja ir energijos, ir laiko, ir pagaliau tai kainuoja gerą „gabalą“ pačio gyvenimo. Vieni metai, kuriuos galite paskirti savęs atradimui, ieškojimui ar tiesiog galvojimui, nėra tokie ir ilgi. Nuoširdžiai patariu tiems, kurie nėra apsisprendę ar apskritai neturi nei žalio, nei kokios kitos spalvos supratimo, ką studijuoti - tik jau nesirinkit pagal draugus ar pagal tėvų norus, ar tiesiog pagal visuomenės spaudimą, nuotaikas ir įgeidžius, nes, brangieji, gyvenimas tai jūsų.
Atsisėskit, pagalvokit, ir tada vadžias į rankas ir pirmyn, svarbiausia nemąstyti siaurai bei nebijoti daryti kitaip, nei yra įprasta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!