Visų pirma todėl, kad jose dažnai dominuoja arba viena, arba kita pusė. Retais atvejais, kuomet diskusijos dalyvius būtų galima laikyti lygiaverčiais, ji ima nukrypti į asmeniškumus ir nuosavas nuomones bei religines analizes, kas nenuveda prie jokio rezultato.
Valstybinis pamatas yra pilietis. Valstybės gerovės (t.y. ekonominio išsivystymo ar jo augimo potencialo) pagrindas yra piliečio saugumo pojūtis bei savęs ir savo atsakomybės už aplinką, kurioje gyvena, suvokimas. Ne vienu socialiniu tyrimu įrodyta, jog saugus, atviras ir laimingas pilietis atneša daugiau BVP valstybei.
Skandinavijos šalys kai kurių Seimo narių, o taip pat kitų politikos veikėjų, pateikiamos kaip degradacijos požymis. Tačiau besimokydamas čia kelis metus, galiu pasakyti, kad yra priešingai. Norvegijos gerovės pamatas nėra nafta.
Kiekvienas čia gyvenantis supranta, jog jis kuria aplinką, kurioje gyvena ir kad gali kurti ją tokią, kokią nori matyti. Nerasite čia nei sulaužytų ar net apipaišytų suoliukų. Bendras, viešas turtas yra traktuojamas kaip „ir mano“, o ne kaip „vadinasi niekieno“.
Tačiau tuo pat metu jiems visiškai neįdomu tai, kas vyksta už jų tvoros ir tai, kas su jais nesusiję. Politikai čia nėra valstybės kūrėjai. Jie čia yra tik pastoliai, ant kurių darbininkai (t.y. piliečiai) stato namus. Tokius, kokius jie nori matyti. Ir tokia galimybė yra suteikiama visiems. Nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, išsilavinimo, religinių ar politinių įsitikinimų bei seksualinės orientacijos.
Tyrimais įrodyta, jog mažas nuosavybės pojūtis mažina įdedamą indelį (tiek ekonominį, tiek socialinį) į gerbūvio kūrimą ir įgyvendinimą. Asmenys, gyvenantys šalyje, tačiau daromi antrarūšiais bei nusikaltėliais be kaltės, natūralu, jog neturi stipraus nuosavybės pojūčio, dėl ko neprisideda taip, kaip galėtų prie šalies gerbūvio kūrimo. Žinoma, jei tikslas yra korupcija ir pinigų plovimas, nukreipiant dėmesį į šią gyventojų grupę, tuomet pasirinkta strategija yra labai veiksminga.
Norvegijoje homoseksualios poros gali įteisinti partnerystę, grėsmės gyvybei ar sveikatai už apsikabinimą, susikabinimą ar pasibučiavimą gatvėje nėra. Be to, turiu prisipažinti, kad, nors ir labai stengiuosi, tačiau galiu pasakyti, kad mačiau vos kelias homoseksualias poras. Šeimos institucija ir vaikai taip pat neatrodo nukentėję. Priešingai, dažnai jau bakalauro studentai yra susituokę ar rimtai draugaujantys, gyvenantys kartu ar įteisinę partnerystę – tokią pat, kokią įteisinti gali ir homoseksualūs asmenys. Surasti vienišą 25 – 27 metų žmogų yra labai sunku.
Visi žinome posakį: „žinojimas yra jėga“. Tačiau nedaugelis susimąstome, jog jėga (t.y. valdžia), yra žinios. Tai reiškia, kad bet kas, turintis galios, gali daryti poveikį žinioms (galime prisiminti Viduramžius, Bažnyčią bei Sovietų vadovėlius, tačiau tai pasaulyje vyksta ir dabar). Būtent dėl to, ir dėl to, jog Seimo narys, kaip ir bet koks pareigūnas, yra viešas asmuo, Seimo narys netenka asmeninės nuomonės prabangos. Taip pat, kaip mokslininkas netenka asmeninės nuomonės, mėgimų ar nemėgimų užsiimdamas tyrimais ir pristatydamas jų rezultatus.
Valstybės, kurioje gyvena daugiau nei šimtas žmonių, valdymas negali būti paremtas asmenine nuomone. Dėl didelio asmenų skaičiaus, nuomonių kova yra neišvengiama. Religinių argumentų taip pat neturėtų būti valstybės valdyme ir bet koks projektas, kuris remiasi religija, turėtų būti atmestas. Tai turėtų būti padaryta dėl to paties didelio skaičiaus ir asmeninių nuomonių, požiūrio skirtingumo.
Lietuva nėra krikščioniška šalis. Lietuva neturi religijos. Tas pats nurodyta ir Konstitucijoje. Tai dar vienas punktas, dėl kurio religiniai argumentai ar siūlymai, paremti religiniais motyvais, neturėtų būti svarstomi. Lietuvoje yra daug piliečių, kurie nėra krikščionys: pagonys, ateistai, krišnaistai, budistai, ir taip toliau. Religija turi būti palikta asmeninei erdvei ir asmeninei nuomonei. Kita vertus, pasiklausius laidos „Kultūra ir religija“ kalbėjusių pranciškonų kunigų, akis badyti ima akivaizdus dalykas: religija yra toks reiškinys ir taip aprašytas, kad jį supranta kiekvienas taip, kaip jam patogiau. Tai taip pat vienas iš argumentų, kodėl ja negalima remtis statant valstybę.
Jūs turite nuostabią galią – kurti galimybes. Tačiau viskas, kas tematyti, tėra drabstymaisi purvais, kaltų ieškojimai dėl velniai žino ko ir velniai žino kiek laiko, ir, galiausiai, be jokio rezultato. Nori nenori ima tai kvepėti sovietiniais darbo ypatumais: kam dirbti, jei galima vaizduoti, kad dirbi ir rezultate asmeniškai turėti tą patį. Kyla kitas klausimas tuomet: jei nesinori naudotis ta išskirtine privilegija kurti galimybes, tai ko eiti į Lietuvos Respublikos Seimą – įstatymų, prieš kuriuos visi lygūs, leidžiamąjį organą? Vėlgi dėl asmeninės naudos? Bet politikas yra viešas asmuo, ir kaip jau minėjau, asmeniškumai yra ta kaina, kurią jis sumoka už privilegiją kurti galimybes.
Turiu pasakyti, kad nelabai suprantu išvis šios diskusijos (dažnai nevaisingos ir neargumentuotos, o paremtos tik mitais bei emociniais kamuolio svaičiojimaisis tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės). Koks skirtumas, kas kaip kur kada su kuo ir panašiai, jei tai vyksta laisva valia ir sąmoningai suprantant ką darai? Juk svarbiausia, kad pilietis būtų laimingas ir mokėtų tvarkingai mokesčius, nebūtų nusikaltėlis bei netrukdytų kitam gyventi.
Lietuvoje, rodos, vadovaujamasi taisykle „vieno laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito“. Ar nereiktų vadovautis „vieno laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nelaisvė“? Valstybėje, kuri nori augti ir vystytis, neturėtų būti leidžiama tai, kas trukdo vienam ar kitam asmeniui gyventi. Juk ar ne tai buvo draudimas kavinėse rūkyti? Ar ne tas pats yra su baudžiamojo ir administracinio kodekso pažeidimais (vagystėmis, turto niokojimais, gyvybės atėmimu, įvairių formų prievartavimu)?
Yra sakančių, jog homoseksualūs asmenys reikalauja dėmesio ir garsiai afišuodami apie diskriminaciją tenori pinigų iš Europos Sąjungos. Tad ar nepagalvojote, jog partnerystės įstatymo priėmimas atimtų iš jų visas galias kalbėti apie diskriminaciją, nelygybę ir užguitumą? Be to, taip pagerintumėte socialinę aplinką ir Lietuvos įvaizdį pasaulio akyse. To paties pasaulio, kurio investicijos yra gyvybiškai svarbios Lietuvos ekonominiam augimui, nes verslui kurtis svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė aplinka. Pastaroji svarbi todėl, kad, kaip minėjau, gerai besijaučiantis darbuotojas daugiau skiria savo energetinių bei laiko išteklių darbui. Tas gerina darbo našumą arba/ir produkto kokybę.
Afroamerikiečių komikė Wanda Sykes yra pasakiusi: „mane liūdina juodaodžių bažnyčios ir bendruomenės pasisakymas prieš homoseksualių asmenų partnerystes. Diskriminacija yra diskriminacija, ir kas jau kas, bet juodaodžiai puikiai turėtų žinoti, kas tai yra“. Ar mes, lietuviai, taip pat nežinome kas yra užguitumas, persekiojimas ir slapstymasis? Ne taip seniai buvo persekiota už lietuvių kalbos vartojimą ar, dar baisiau, jos mokymą. Būti lietuviu man atrodo tas pats, kas būti heteroseksualiu ar homoseksualiu asmeniu todėl, kad visa širdimi jaučiuosi lietuvis ir tuo didžiuojuosi.
Ponas Gražulis dažnai išrėkia: „jie nori mūsų ir jūsų vaikus augint“. Kyla klausimas: kas per tėvai, jei jau vaikų apsauga atėmė juo ir atidavė įvaikinimui? Be to, turiu prisipažinti, kad niekur negirdėjau kalbos apie įvaikinimus. Ir abejoju, jog tai būtų kitas žingsnis, kurį išdrįstų žengti ar ta pati Lietuvos Gėjų Lyga, ar kokia kita organizacija.
Kartais atrodo, jog kai kurie asmenys negali gyventi, nesukurdami bendro „valstybės priešo“. Tai puiki taktika, norint suvienyti ir iškilti tam tikrose grupėse, tačiau, vėlgi, valstybės valdymas, kuris turi remtis visų valstybės piliečių interesais, negali tuo remtis.
Norėčiau pacituoti jau minėtą Wanda Sykes: „aš už tos pačios lyties asmenų partnerystę, tačiau man nepatinka pati mintis, kad aš turiu tai pasakyti. Man atrodo tai taip savaime suprantama, jog net neturėtų būti svarstoma. Viskas taip paprasta: jei netiki tos pačios jei netiki tos pačios lyties asmenų partneryste – nesudaryk jos su tos pačios lyties asmeniu. Keista, kaip žmonės įsitraukia į diskusijas, kurios jų visiškai neliečia. Nesuprantu, kaip kažkieno partnerystė gali sugriauti kažkieno kito santuoką... Jei tavo santuoka nevykusi, tai todėl, kad tu pats ją sugriovei. Nejau heteroseksualios poros sėdės pas šeimos konsultantus ir sakys: „žinot, mūsų santykiai pašlijo po to, kaip Petras ir Jonas susiėjo kartu“. Nesuprantu ir pasakymo: „mes turime apginti santuokos instituciją“. Nemanau, kad tos pačios lyties partnerystė yra pats didžiausias santuokos pavojus. Pats didžiausias pavojus santuokai yra skyrybos. Jei jau taip norisi apginti santuoką, tuomet reiktų uždrausti skyrybas. Tada santuoka bus kai mafija: jei jau patekai, tai jau patekai“.
Argumentai, jog „homoseksualumas yra prieš gamtą“ yra niekiniai. Dar Aristotelis aprašė homoseksualius santykius tarp balandžių, kurapkų ir putpelių. Šiuo metu homoseksualus elgesys yra dokumentuotas daugiau kaip 1500 gyvūnų rūšių (daugelyje stuburinių, taip pat vabzdžiuose, voruose, vėžiagyviuose, aštuonkojuose bei parazitinėse kirmėlėse), iš kurių 500 rūšių homoseksualus elgesys yra gerai dokumentuotas.
Nustatyta, jog kylant taksonominiu medžiu link žinduolių, homoseksualios elgsenos dažnis didėja. Elgsenos priežastys yra varijuojančios: nuo socialinių santykių stiprinimo tarp grupės individų iki smegenų neurocheminės sudėties pakitimų.
Manoma, jog priežastys gali būti skirtingos priklausomai nuo rūšies bei individo. Mūsų rūšis nėra nei aukščiau, nei žemiau už kitas rūšis. Ji yra tik kitoj evoliucinėj vietoj, kurioje geriausiai prisitaikė prie savo evoliucinės nišos. Išaukštinant vieną rūšį ar bandant nuneigti jos ryšį su kitomis gamtos formomis, daroma elementari loginė klaida. Jokie sprendimai negali būti priimami remiantis klaidingomis ar nepilnomis, kiek tai leidžia galimybės, žiniomis ir tikrai negali būti priimami remiantis nepagrįstu nusistatymu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!