Kenčia tai matantys ir suprantantys beprasmybę ir žalą žmonės, paukščiai, medžiai, žolė ir žemė. Tik valdininkams ir darbus atliekantiems darbininkams čia viskas tvarkoje, nes jie turi stebuklingą argumentą „leidimas yra“.
Pasigilinus plačiau, paaiškėja, kad kertami ne tik pavieniai, atrodo, niekam netrukdantys medžiai. Savivaldybės sudarė projektus ir pasirašė milijoninius projektus su rangovais, siekdami atnaujinti viešas miestų ir miestelių teritorijas. Tik kažkodėl plūsta žmonių pasipiktinimas iš Lietuvos didmiesčių (Vilnius, Šiauliai, Klaipėda), miestų (Marijampolė, Plungė), miestelių, kad vykdomas ne tik medžių, bet ir žmonių žlugdymas – gražiose viešose vietose kertami seni brandūs medžiai, aikštės klojamos trinkelėmis ir pakraščiais pasodinami keli medeliai. Dar atsižvelgiant į kažkokius žmonių poreikius pastatoma scena arba milžinams galiūnams skirti turgaus prekystaliai (Aukštadvaris). Žmonėms pasiskundus, kad viso to nereikia, pateikiamas galingas argumentas – projekto vykdymui nutraukti reikės milijonų. Ir darbai tęsiami, net jei dėl jų vis dar deramasi (Sapiegų parkas Vilniuje, Panevėžy Rožyno miškas). Nes valdžia „žino geriausiai“.
Tačiau didelių brandžių medžių iškirtimas nėra tas pats, kaip kokios nelegalios statybos ar tas asfaltas, kurį paklojus ir trumpai pasidžiaugus, jau lupamas lauk, nes, pasirodo, dar reikia apačioje inžinerinius tinklus pravesti. Nukirtus medį, jo niekaip neatstatysi. Net pasodinus naują, neaišku, ar šis prigis, ir greičiausiai jau niekada dėl žemės pokyčių nebeišaugs į tokį didelį ir brandų medį, kurių Lietuvoje kažkodėl skubama atsisakyti. Naujų medžių sodinimas yra pagirtinas veiksmas, kai jie sodinami ten, kur medžių iki šiol nebuvo, kai jie suderinami su kraštovaizdžiu ir aplink natūraliai augančiais ar kažkada pasodintais medžiais, kai jie pasodinami šalia to medžio, kuris galbūt nebeilgai gyvens.
Dalį brandžių medžių akyla ir priekabi komisija paskelbia „patenkinamais“, „blogais“ dėl pažeistos lajos, kamieno, šaknų. Yra ir įdomesnių priežasčių, dalis medžių yra nurašyta dėl pasvirimo. Vilniuje suinventorizuoti beveik visi medžiai, labai didelė jų dalis paskelbti blogos būklės ir jiems prirašytas „gydymas“ – šalinimas. Įdomu, kas būtų, jei taip imtume elgtis su žmonėmis? Blogos kokybės, pažeistas ligos kūnas, rekomenduojame šalinti šį žmogų.
Vilniaus mieste, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, yra tik keletas geros būklės medžių. Ką tai sako apie mūsų medžių priežiūrą? Kad ji yra nieko verta, kad jei ir yra šį darbą išmanančių žmonių, tai didžiąją dalį genėjimo, medžių saugojimo kelių tiesimo ar statybų metu, medžių sodinimo ir priežiūros darbus atlieka tikrai ne jie. Medžiai traumuojami juos agresyviai apipjaustant, o tuomet jie skelbiami blogos būklės ir galima juos šalinti, nes jie nebeatitinka estetinės išvaizdos, yra pažeisti. Senų medžių vietą užima trinkelės arba nauji importuojami sodinukai. Ir skelbiama, kad tai yra mūsų, žmonių, naudai, apmokama iš mūsų mokesčių ar iš Europos fondų ateinančiais pinigais, kurie, o varge, greit baigsis ir kuriuos reikia skubėti bet kokiais būdais įsisavinti.
Todėl atėjo metas garsiai pasakyti: mums, miestiečiams, kiekvienas gyvas, gebantis žaliuoti ir mesti šešėlį medis yra svarbus. Net jei tai invazinis uosialapis klevas. Jei jis yra 60 centimetrų skersmens kamienu, meta tikrai didelį šešėlį ir džiugina savo žaluma. Mums gerai yra pasvirę, pažeistais kamienais, pažeistomis lajomis esami medžiai, nes mes, miesto žmonės, taip pat nesame tobuli ir vienodi, mes vertiname gamtos kreivumą, netobulumą, gebėjimą pasigydyti, atsitiesti, kiekvieną pavasarį atsigauti. Tačiau jei valdžios sprendimai palieka tik kelmus – tai veda link pasidavimo arba protestų, prie nevertinimo valdžios ir savo miesto, prie nesistengimo arba teismų. Jei nutraukti kreivus planus kainuoja milijonus, tai mes, miestų gyventojai, galime iškelti valdžiai teismo bylas už miesto darkymą, irgi nepagailėsime milijoninių ieškinių. Bet labai norisi, kad vis dėl to pradėtume kalbėti.
Prašome. Stabdykite bet kokius medžių kirtimo ir genėjimo darbus gyviems medžiams. Pasirūpinkite, kad tie, kurie geni medžius, suprastų, ką daro, yra būdų, kaip šio darbo išmokti. Žmogus su darbo kombinezonu ir benzininiu pjūklu ant keltuvo nelygu specialistui, žinančiam, kaip medžius genėti. Svarbiausia – skelbkite, kad medžiai yra miesto ir Lietuvos vertybė. Nes tyrimai rodo, kad medžių buvimas šalia gyvenamų vietų ne tik gerina orą, šalina taršą, bet ir gerina žmonių psichinę sveikatą, aplinkoje, kurioje yra medžių, krūmų, žolės, vaikams lengviau augti, mokytis, žmonėms sutarti vieniems su kitais, lengviau jaustis laimingais.
Miestų ir Lietuvos medžiai yra saugomi Lietuvos žmonių. Atminkite tai, jei kils noras rašyti užsakymus, leidimus kirtimams. Kad kartu su medžiais nenukirstumėt ir lietuvių tautos. Nes jūs, valdininkai, esate tautos tarnai, o ne valdytojai, pakirtę tautos pasitikėjimą, atgal jo nebesusigrąžinsite.