Jei žmogaus protiniai ar fiziniai sugebėjimai neleidžia jam sukurti verslo/ tapti sporto atstovu/ ekonomistu/ politiku Lietuvoje – jis yra atstumtasis arba antrarūšis. O gal jo viso gyvenimo svajonė yra kirsti mišką/ ruošti medieną, ar rinkti šiukšles/ tvarkyti aplinką ir panašiai?
Taigi, ką aš noriu tuo pasakyti. Jei žmogus iš tokios veiklos galėtų oriai gyventi, jis tą ir darytų. Neleistų valstybės pinigų ten, kur nereikia, bei jaustųsi laimingas.
Pavyzdys: Jaunas žmogus mokosi 12 metų mokykloje, dar 4 bakalauro ir 2 magistro, kad gautų atitinkamų sričių diplomus. O tada dirba kasininku ar valytoju, nes kitokio darbo neranda. O neranda darbo dėl to, kad įstojo į universitetą/kolegiją, ten studentavo, o ne studijavo. O studentavo dėl to, kad nenorėjo jis studijuoti. Ir įstojo dėl to, kad nestoja į universitetą tik visiški „liurbiai“. O kai vietų universitetuose daugiau nei stojančiųjų ir kai kur netaikomi išvis jokie minimalūs reikalavimai, tai įstoja visi kas nori ir nenori... Gauname valytojus su aukštuoju išsilavinimu, kurių mokslas mums visiems kainavo tūkstančius ir prarastus metus žmogui. Ar tai ne prabanga?
Sveikai ekonomikai reikalingi ne tik daktarai, teisininkai, mokslininkai, inžinieriai, bet ir valytojai, pardavėjai, darbininkai ir t. t.
Gerovės valstybės skirtingu būdu sugebėjo padaryti taip, kad kiekvienas, nors ir uždirba skirtingai, nesijaučia apgautas valstybės.
Kaip mums susikurti gerovės valstybę: iš pradžių reikia išspręsti kelias problemas.
Mintys apie dalį iš jų:
Karo prievolė. Padarykime, kad valstybės įstaigose nuo tam tikros kategorijos „valstybei tarnauti“ galėtų tik žmonės, tarnavę tėvynei „kerziniuose batuose“. Akimirksniu prapultų problema dėl šauktinių, nemotyvuotų karių ir t. t. Nori tapti valstybinės įmonės direktoriumi, A lygio valdininku, patekti į Seimą, miesto tarybą, vadovauti VŠĮ?.. Po mokyklos eini į kariuomenę, nes kitaip neatitiksi reikalavimų. Nebekiltų problemų, jei pašauktasis jau turi verslą, vaikų, darbą ir t. t. Svarbiausia: eitų gabiausi, motyvuoti žmonės, kurie iš tikrųjų norėtų kažką keisti. Tikrai prireiktų stojimo konkurso į kariuomenę. Valstybė, manau, galėtų jiems garantuoti studijų vietą ten, kur jie nori ir sugeba mokytis. Visa tai išsprendžiama vienu įstatymo punkto pakoregavimu.
2 proc. BVP kariuomenei. Krašto gynybai turi būti pasiruošęs kiekvienas. Taigi, tam tikrus pagrindus galima suteikti jau mokykloje. Pirmosios pagalbos suteikimas, radiacinė sauga, darbo ekstremaliomis sąlygomis komandoje pagrindai, veiksmų seka įvykus gaisrui, sprogimui, užpuolus priešui ir t. t. Visą tai galima išmokyti vaikus jau mokykloje, prieinama, įdomia forma. Kad ir išvežant pavyzdžiui 9, 10, 11-tokus porai savaičių į „kempingą“ su mokytojais, karo ekspertais, medikų brigada. Savaime aišku, valstybės sąskaita.
Tai pramoga, pamoka, nauda visuomenei (kiek žmonių iš tikrųjų žino pirmosios pagalbos pagrindus ir galėtų ją teisingai suteikti, kad ir įvykus eismo įvykiui?). Galima tai traktuoti kaip išlaidas krašto gynybai. Ekspertai atkreiptų dėmesį į reikiamus gabumus rodančius vaikus, pabendrautų, pasiūlytų stipendijas gabiausiems, jei jie pasirinktų atitinkamą sritį. Taigi, be vargo pasiektume 2 proc. O gal 3 ir 4. Vykdytume įsipareigojimus NATO, šviestume visuomenę, didintume patriotiškumą. Vien tik naudos. Ar žinote, kodėl Hitleris neužpuolė Šveicarijos? Mažytė šalis be vargo vienu gynybos ministro įsakymu, per porą dienų galėtu mobilizuoti kelis milijonus vyrų. Praktiškai kiekvienas tarnavęs kariuomenėje turi ginklą, žino, kur kreiptis ir ką daryti jei taip įvyktų.
Studijos: Nori studijuoti, turi suvokti, kiek tai iš tikrųjų kainuoja. Paimi „valstybės garantuotą“ paskolą. Po to, jei dirbsi Lietuvoje atitinkamą laiką, valstybė už tave atiduos. Jei dirbsi švedui, tuomet tarkis su švedu arba atidavinėk pats. Ir neliks tokių, kurie studijuoja, nes nežino ką daryti. Protų nutekėjimas gal vyks ir toliau, bet bent jau Lietuvos mokesčių mokėtojams nereiks susimesti, kad tie protai po to uždirbtų pensijas užsienio senjorams. Kiek dabar studijuojančių vien dėl to, kad studijuotų be jokio konkretaus tikslo?
Algų dydis viešajame sektoriuje: versle viskas paprasta, jei įmonei uždirbi pinigus, gauni algą, jei ne – atleidžia. Kuo daugiau uždirbi įmonei, tuo daugiau įmonė bus linkusi tau mokėti, nes jei nedirbsi ir įmonė negaus pelno.
Kaip pamatuoti algą daktarui, mokytojui, Seimo nariui, policininkui ar kitam tarnautojui, kuriam jį mokama iš biudžeto? Labai paprastai. Pinigų kiekis krepšelyje, skirtame algoms tarnautojams, yra toks, koks yra. Susirenka ekonomistų/ekspertų grupė (ekspertų, kurie savo žinias gali patvirtinti diplomais, pripažinimu pasaulyje – o ne grupelės Seimo narių, kurie moka garsiai rėkti ir galbūt turi vidurinį išsilavinimą). Ir ekspertai vieną kartą, kad ir tarkime 10, 20-čiai metų nustato kiek procentų „to pyrago/pinigų“ kokiai grupei turėtų atitekti.
Padaliname iš tam tikroje sferoje dirbančių žmonių kiekio atsižvelgdami į kategorijas ir turime, kiek kam tenka. Kuo mažiau žmonių atlieka darbą, tuo jų algos didesnės. Yra paskata dirbti efektyviai, o ne atidirbti reikiamą valandų skaičių. Kiek kartų kiekvienam teko matyti, kai tarnautojas savo darbu demonstratyviai rodo, kad jam mokama už laiką praleistą darbe, o ne už jo rezultatą. Pavyzdys: institucija 5 metus vykdo projektą, visi gauna algas, o projekto rezultatas: „rezultato nebuvimas irgi rezultatas...“
Apie Seimą: Ne nuo Seimo narių kiekio, bet nuo jų kokybės priklauso darbo kokybė. Negali valstybės valdyti žmogus su viduriniu išsilavinimu, nesuvokiantis, iš kur atsiranda pinigai ar kaip veikia ekonomika. Turi būti nustatyti minimalūs reikalavimai norint tapti tautos atstovu. Bent jau magistro, o geriau – daktaro laipsnis; kelių kalbų mokėjimas (iš tikrųjų mokėjimas, o ne taip, kaip dabar), patirtis verslo sektoriuje ar panašiai, gal koks žinių patikrinimas. Turi nustoti galioti taisyklė, kad išrenkamas žmogus, kuris „daugiau pasiūlo“, bet neturi suvokimo, kaip tai įvykdyti. Ir radikalesnė mintis: tarkime, jei būtų, kad 1 Seimo narys atstovauja, pvz., 20 000 rinkėjų, tai 150 atstovaus 3 000 000 rinkėjų (tarkime, kad tiek rinkėjų turime). Į rinkimus atėjo 50 proc. Vadinasi, išrinko 75 Seimo narius. Algų biudžetas Seimui nuo to nesikeičia, atitinkamai kiekvienas gaus du kartus didesnę algą. Be to, visi, kas galvoja, kad Seimo nebuvimas yra „didelis gėris“, tuo parodydami savo politinį išprusimą, į rinkimus neina.
Dar apie Seimo narių algas: Jei darbuotojas nepadaro darbo, kuriam jis pasamdomas, jį atleidžia. Kaip išeina, kad politikai, patekę į parlamentą, nevykdo savo programos t. y. neatlieka darbo, kuriam buvo „liaudies pasamdyti“?
Net nekalbėkime apie tai, kaip „anglų kalbą mokantis ministras pirmininkas“ perskaitęs pranešimą ta pačia anglų kalba tampa viso pasaulio pašaipų objektu.
Mano nuomone, jei neatlieki darbo, negauni algos. Taip yra visur, tik ne Seime. Jei rinkiminė programa neįvykdoma, tai ir algos negauni. Jei įvykdoma 50 proc., tai ir sumokama 50 proc. Kitkas gražinama į biudžetą, kad ir Seimo renovacijai. Prapuls neįvykdomos programos. Reikės pasiūlyti maksimumą, kurį įmanoma įvykdyti.
Aišku, valstybę valdantis žmogus turi uždirbti ne 2000 ir gal ne 5000 eurų. Bet alga mokama už kompetencijas ir darbą, o ne tarpusavio rietenas. Padaręs nusižengimą neturi jis turėti galimybių slėptis už imuniteto (ypač kalbant apie korupciją, pinigų švaistymą), ir atitinkamai vadovaudamasis aukščiausiais standartais, už tai atsakyti turi nepalyginamai griežčiau nei paprastas asmuo. Kuo dėtas politinis imunitetas, jei Seimo narys užfiksuotas darbo vietoje neblaivus arba viršijantis greitį. Kodėl policija neturi teisės tikrinti blaivumo, išrašyti baudą? Kur šioje vietoje galima įžvelgti politinį susidorojimą, juk imuniteto paskirtis būtent tokia?
Žmonės tikrai ne prieš didžiules algas valdžioje, daug kainuojančias komandiruotes, bet tik tuo atveju, jei valdžia dirba ir padaro tai, ką pažadėjo padaryti.
Prisiminkime situacijas, kai Seimo narys už keliolika tūkstančių eurų su sekretore skrido į Naująją Zelandiją klausytis paskaitų apie dykumų plėtimąsi, nors Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje...
Panašus principas policininkams, mokytojams ir kitiems.
Jei vienas mokytojas gali gerai mokyti tarkime 20 vaikų (skaičių nustato ekspertai, vėlgi tikrieji ekspertai), tai ir nustatykime, kad kiekvienų mokslų metų pradžioje patikriname, kiek iš tikro mokytojų reikia. Ir nereikia galvoti, kad reiks atleisti daug mokytojų, nes jų ir taip trūksta, o vaikų skaičius mokytojui yra smarkiai per didelis, o pinigų krepšelis nėra mažas vienam vaikui, kadangi jis blogai panaudojamas.
Pavyzdys: Kaimo mokykla: joje dirba direktorius, sekretorius, bibliotekininkė, kūrikas, virėjas, ūkio reikalų darbuotojas, valytoja ir dar keliolika darbuotojų... Keli mokytojai, prie to prisideda kūrenimas, teritorijos tvarkymas, remontai, pastato išlaikymas. Ir mokykloje mokosi kad ir 100 vaikų. Apie mokymo kokybę, net nekalbame. Bet ar ne pigiau nupirkti 2-4 autobusiukus, į kiekvieną jų pasodinti po vairuotoją, kurie per dieną padarys 6-8, o jei reikia ir 10-20 reisų ir pristatys vaikus į vieną tašką (didelė, inovatyvi mokykla rajono centre), o po pamokų nuveš atgal tėvams? Tuos vaikus ugdys srities profesionalai, kurių alga dėl pinigų perskirstymo pakils kelis kartus (prestižinės profesijos atstovas uždirba ne 1000, o 3000 eurų). Vaikai mokysis moderniose klasėse, šiltai ir su visomis priemonėmis. Bet sumažės nereikalingų sekretorių, valytojų, bibliotekininkių, virėjų ir t. t., kurie galės įsidarbinti versle ir kurti pridėtinę vertę.
Nesuprantu mokytojų, kurie verkia dėl mažų algų, bet būdami intelektualiais žmonėmis supranta, kad pinigų negalima tiesiog spausdinti, o jei algos didinamos jiems, tai jos mažinamos kitur, arba skolinamasi. Jie juk puikiai supranta, kad algų padidinimas nieko neatleidžiant ir nieko nekeičiant vadinasi gyvenimu „į skolą“. Būtent to reikalaujama, o skolą reiks gražinti, beje, su procentais, jų pačių vaikams. Aišku, vaikai turi pasirinkimą, gali po aukštosios baigimo išvažiuoti į Švediją, dirbti žuvies fabrike ir spjauti į tėvynę ir jos skolas...
Pinigų „įsisavinimas“. Europiniai pinigai ir įvairių fondų lėšos dėl neaiškios priežasties yra ne panaudojami, o „įsisavinami“. T. y. panaudojami tik todėl, kad reikia, o ne todėl, kad iš to bus kažkas sukurta. Projektai sugeba pabrangti per vykdymo laikotarpį dešimtis kartų. Turi būti aiškus principas, jei projektą yra kažkoks subjektas, pasirašo padaryti už atitinkamą sumą, todėl už tą sumą ir padaro. Jei nepadaro, negauna pinigų. Kodėl tai tokiu principu neveikia, suprasti sunktu turbūt ne vien man. O kokių „pagyrų“ turėtų sulaukti, kad ir renovuotos bibliotekos/mokyklos/kultūros namai kaimuose/miesteliuose, kuriuose niekas negyvena ir nėra kam ten eiti? Tačiau viskas pagal planą, pinigai „įsisavinti“, bet kas iš to?
Pensijos: daug kalbama apie tai, kad mūsų sistema neskatina mokėti mokesčių, iš kurių gyvena valstybė, viešasis sektorius, mokama pensija, nedarbo išmokos ir t. t. bet:
Pavyzdys: žmogus, uždirbantis 20 000, sumokės 8000 mokesčių, bet jei susirgs ar praras darbą, gaus tik apie 2000, o įsipareigojimus reiks vykdyti. Taigi dirbi 10 metų, kas mėnesį sumoki 8000 valstybei, ir likimo valia tampi neįgaliuoju, valstybė tave pamiršta, mokėdama porą šimtų eurų siekiančią išmoką. Jau nekalbant apie pensiją. Tiek uždirbantis žmogus, aišku, eina pas privatų gydytoją, net sirgdamas sėdi prie kompiuterio ar su telefonu rankoje ir atlieka darbus, vaikus veda į mokamą darželį t. y. sumoka daug, bet gauna mažai, ir galimai tuo, ką gauna iš valstybės net nesinaudoja. Arba verslininkas, kuris sumoka šimtus tūkstančių, ką jam garantuoja valstybė? Teisę ir toliau mokėti mokesčius?
Kuo daugiau valstybei sumoki, tuo procentaliai mažiau gauni. Kas dės pinigus į taupyklę žinodamas, kad tos taupyklės prireikus negalima bus panaudoti.
Problemos sprendimas visiškai paprastas ir beveik nieko nekainuojantis:
Pensija, išmokos ir t. t. turi priklausyti tik nuo to, kiek žmogus sumokėjo, savo noru. Pvz., laimėjo žmogus „vikingų loto 50 000 000 eurų“. Nuskaičiavo nuo jų mokesčius. Atitinkamas procentas papuolė į pensijų sistemą... Jei žmogus nori, tai dar porą milijonų ten įdeda. Jis turi garantuotą pensiją, į kurią gali išeiti tuojau pat, o valstybė turi finansus jau dabar.
Žmogus pats turi spręsti, kada jis nori būti pensininkas. T. y. jis turi būti laisvas paprastuoju būdu keisti savo statusą. 50-metis bedarbis gali tapti pensininku, bet gavęs darbą vėl tapti darbuotoju. Senjoras gavęs darbo pasiūlymą, jei turi noro, gali sustabdyti pensininko statusą ir pensijos išmokėjimą. Kažkurį laiką gauti algą, mokėti mokesčius (kadangi jo pensija priklauso tik nuo jo įmokų, todėl, kai nusibosta, vėl tampa pensininku ir gauna didesnę pensiją, nes padidėjo sukauptų mokesčių kiekis).
Internete yra sukuriama viešai prieinama skaičiuoklė, kur įvedęs sumokėtų mokesčių kiekį ir savo amžių matytų, kokią pensiją gautum į ją dabar išeidamas. Taigi matai, kad tau 65, o pensijos tau nepakanka, padirbi dar metus. Sumokėtų mokesčių kiekis paauga, o vidutinė gyvenimo trukmė ne. Taigi, pensijos gausi ženkliai daugiau. Nepatinka, padirbi dar.
Algos: jei viešajame sektoriuje didės algos dėl jo optimizavimo, tai ir privatus sektorius turės vytis ir konkuruoti, ypač regionuose. Tai atitinkamai didins pajamas, o su jomis ir mokesčius. Kas dar didins algas viešajame sektoriuje? Politikai tokioje situacijoje neturės kito pasirinkimo, kaip tik daryti savo darbą t. y. užsiimti įstatymų tobulinimu, kad sistema veiktų be trukdžių, o įstatymai dar efektyviau tarnautų žmonėms, būtų dar paprasčiau užsiimti verslu, mažėtų biurokratija, būtų sumažintos sąnaudos.
Jei politikai neturės svertų manipuliuoti žmonių nuotaikomis, žadėdami didesnę minimalią algą, turės parodyti, kad sugeba tobulinti įstatymus taip, kad jie duotų dar daugiau naudos.
Asmeninė atsakomybė: valstybės tarnautojas turi suvokti, jog neteisėtas sprendimas kainuoja.
Pavyzdys: davė valdininkas leidimą iškirsti šimtamečius ąžuolus saugomoje teritorijoje ir ten pasistatyti namą firmos „Ragai ir kanopos“ direktoriui. Tas direktorius su leidimu eina ir padaro tai. Kodėl mes tą žmogų juodiname tada, kai jis tai padarė teisėtai? Kodėl kalbame apie instituciją, kuri leidimą davė?Pažeidimą padarė asmuo iš kūno ir kraujo (valstybės tarnautojas), tad kodėl dabar tai kainuoja įstaigai, kurioje jis dirba ir kurį gyvena iš mokesčių, t. y. mūsų pinigų. Turėtų kainuoti būtent tam valdininkui. Kartu su algų didėjimu ir atsakomybė turi didėti. Jei žinai, kad už neteisėtą leidimą statyboms reiks kompensuoti valstybei patirtą žalą 100 proc. parduodant namus, organus donorystei ir save, o gal ir vaikus ir anūkus į vergovę, 10 kartų pagalvosi, ar verta. Kas tie 100 000, jei po to „reiks savo gyvybe“ už tai sumokėti. Nehumaniška – taip. Bet efektyvu.
Pavyzdis. Kai lydekos sugavimas neršto metu pradėjo kainuoti kelis tūkstančius eurų, tai ir pažeidimus daro tik bepročiai.
Vienodų galimybių įrodinėti savo teisybę užtikrinimas. Sutikime, kad dabar taip yra popieriuje. Nes bylinėjimasis kainuoja ir korporacija ar įtakingas verslininkas, turi daugiau galimybių tą daryti nei eilinis pilkas pilietis. Neis valytoja į teismą už asmenybės įžeidimą, o Seimo narys eis.
Biurokratija: plačiąja prasme. Ekonomistų paskaičiavimais kiekvienam Lietuvos gyventojui galima būtų mokėti kelis šimtus eurų siekiančią bazinę išmoką t. y. tiesiog už tai, kad jis gyvena Lietuvoje. Ir tam tereiktų visiškai atsisakyti aparato, kuris prižiūri socialinių išmokų mokėjimą...
Utopija? Gal... bet tai parodo, kiek pinigų mes išmetame tiesiog bandydami dalį jų paskirstyti.
Pavyzdys. Valstybinė kalbos komisija. Ar kam nors pasidarė geresnis ar blogesnis gyvenimas nuo to, kad susirinko šita komisija ir ilgai svarstė ar galima vartoti žodį Čimičianga. Tada nutarė, parašė gi protokolą... nepatingėjo darbštuoliai...
Tas pat yra visame valstybiniame sektoriuje... Visa eilė institucijų prižiūri viena kitą, kaip laikomasi pačių sukurtų taisyklių, dažnai nesąmoningų. Ministerijos aplipusios kaip erkėmis įvairiomis institucijomis...
Pavyzdys. Vien verslą prižiūri virš 50 institucijų. Kiekviena jų turi direktorių ir bent po kelis darbuotojus, patalpas. Aišku, bendro tikslo visos priežiūros institucijos kaip ir neturi, ir tikrina kažkokį vieną aspektą. Ir jų tikslas nėra padėti verslininkui maksimaliai uždirbti ir sumokėti visus mokesčius. Jų tikslas yra nubausti, jei nesilaikai taisyklių. „Atvažiuoja, trikdo darbo eigą, vaikšto, ieško prie ko prikibti.“ Argi valstybė neturėtų būti suinteresuota, kad verslas dirbtų efektyviai ir be trikdžių, mokėtų mokesčius, algas, gautų pelną?
Šeimos neliečiamybė. Negali niekas ateiti į šeimą ir primesti vertybių, kurių reikia išmokyti savo vaiką. Jei vaiko sveikatai ir gyvybei negresia pavojus, joks tarnautojas, jokia medija negali teigti, primesti nuomonės apie iškreiptą laisvę. Mokyti mokykloje ir versti tėvus, kad vaikas eitų į mokyklą būtina, bet tikrai negali neigti šeimoje propaguojamų vertybių.
Taip, vaiko mušti negalima: už sužalojimą turi būti baudžiama dar griežčiau ir tą reikia kartoti garsiai ir visiems, bet jei motina pliaukštelėjo vaikui per rankas, kai tas kišo vinį į rozetę, ar patraukė už rankos, kad nepatektų po mašina, ar su pagaliu baksnojo miške besišildančią gyvatę... Dabar tai yra smurtas prieš vaiką, nes jam sukeltas fizinis skausmas, o jei dar atsirado mėlynė... o kaip vertinti psichologinį smurtą?..
Ar vaiko atskyrimas nuo tėvų kelioms savaitėms, o kartais ir keliems mėnesiams, kol institucijos išsiaiškins ką daryti yra normalu? Gal iš tos institucijos darbuotojų reikia atimti prabangą tam laikotarpiui, kol problema sprendžiama grįžti po darbo pas savo šeimas? Juk tai tikrai didesnis stresas vaikui nei pliaukštelėjimas per rankas.
Jei bent vienam vaikui, po laidos apie „smurtą prieš vaikus“ kyla mintis, kad galima teigti, jog tėvų noras, kad butų sutvarkytas jo kambarys ar kad jis eitų į mokyklą yra psichologinis smurtas prieš jį, tai institucijos turėtų už tai atsakyti visų griežtumu.
Gimstamumas. Valstybė sako, kad gimdytume jiems mokesčių mokėtojus. Bet vietoj to, kad tai skatintų, baugina, kad po to juos atims... Kiekvienas turintis vaikų žino, kiek kainuoja užauginti „žmogų“, ir kas grės, jei tau nepakaks pinigų vaikų prižiūrėti normaliai.
Kiek pinigų ir kiek sveikatos kainuoja, kad ir paprasčiausia sloga: vaistai, nedarbingumas, nemiegotos naktys ir t. t. Būreliai, darželiai, vaistai, vitaminai, vasaros poilsis, papildoma mokymosi medžiaga... Dviejų vaikų turėjimas tai jau prabanga ir ne kiekvienas gali tai sau leisti, o norint turėti 5 vaikus, jau reikia buto ar namo bent 4-5 kambarių. Kiek tai kainuoja, žinome. Kodėl nuo vaikų skaičiaus nepriklauso pensinis amžius? Kodėl už darželį, būrelius moka tik tėvai, jei vaikų mokami mokesčiai kurs pensijas ir tiems, kas pasirinko vaikų neturėti? Kam mokėti išmokas, jei vietoj to galima padaryti nemokamus darželius, sudaryti galimybes vaikui važiuoti vasarai kelioms savaitėms į stovyklas? Ten ugdyti patriotiškumą, sveikos gyvensenos pradmenis ir t. t.
Visuomenės įtraukimas į priežiūros institucijas. Jei Jonas, Petras ar Juozas (pirmi vardai, kurie šauna į galvą) žinotų, kad pranešęs apie naminukės daryklą, aplinkosauginį pažeidimą ar kontrabandinių cigarečių pardavimo punktą gautų premiją (kad ir kažkokį procentą nuo baudos), problemos išnyktų. Nes „pirkėjas“, negavęs, ko nori pigiau, įsižeidęs eitų skųstis. Policijai teliktų nuvažiuoti ir patikrinti informaciją.
O jei galima būtų nusipirkti sertifikuotą radarą/vaizdo registratorių ir įmontuoti jį savo mašinoje, o po to gauti procentą nuo išrašytų baudų, problema su bet kokiais eismo pažeidimais išnyktų savaime. O atitinkamos institucijos tik peržiūrėtų nusiųstą informaciją ir spręstų, yra pagrindas baudai ar ne. Juk valstybei pigiau nei nuomotis šimtus radarų, kurie yra atitinkamoje vietoje ir visi tai žino.
Teisingumo sistemos nukreipimas į perauklėjimą: Eismo įvykius dažnai padaro žmonės, kurie jau seniai praradę teises vairuoti, neturi automobilio, bet atsisėda į „draugo automobilį“ ir daro tą patį. Dirbti jis gali, jei už vieną nesumokėtą baudą turėtų dirbti nepatrauklų darbą valstybei... pvz., rūšiuoti atliekas (dirbti pagal nustatytą tarifą, kol atidirbt skolą valstybei)...
Taigi, gal kitą kartą pagalvotų prieš kažką darydamas. Ta pati sistema už vagystes, chuliganizmą, kitus smulkius nusikaltimus. Žmogus, kuris suklydo, eina ne į vienutę gulėti, o vaikšto į darbą su sekimo apyranke, ar apykoje. Kalėjimų išlaikymui lėšų mažės. Kalėjimų subkultūra trauksis. Sunkus nusikaltėliai nedarys įtakos „netyčia“ patekusiems. Sistema bus nukreipta į perauklėjimą, o ne bausmę.
Sutvarkykime visą viešą sistemą ir turėsime gerovės valstybę. Juk turime kuo didžiuotis. Technologijos (greičiausias internetas, geriausi pasaulyje lazeriai), talentingi ir darbštūs žmonės, graži ir prižiūrima gamta. Juk per du dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo pasiekėme tiek daug su visomis problemomis.
Kokiu greičiu judėtume į priekį, jei esamų problemų nebūtų?