Atrodo, eilinė savaitės diena. Bet šiandien anksti miegoti neisiu. Ne todėl, kad nenoriu miego. Bet todėl, kad turiu daug ko išmokti ir perskaityti. Aš nesuprantu mokytojų, o tuo labiau Švietimo ministerijos. Ar jie patys neturi vaikų? Ar jiem nesvarbu, ką manome mes – mokiniai? Žinoma, reikia daryti namų darbus, ruoštis pamokoms – tai mūsų pareiga. Bet ar sėdėjimas prie knygų ištisas valandas yra normalu? Ar tam mes esame paaugliai, kad aukotume savo brangų laiką galbūt visiškai mums neaktualiems dalykams?
Per dieną keturi-penki atsiskaitymai. Pora iš jų – kontroliniai, bet mokytojai juos pavadina savarankišku darbu – tiesiog todėl, kad galėtumėme rašyti juos kelis tą pačią dieną. Na taip, pasakytumėte, kad gimnazija – rimta mokykla, savaime reikia mokytis. Bet ar normalus vaikas, siekiantis žinių ir išsilavinimo, gali tiek daug išmokti per vieną vakarą? Mes pusę savo dienos praleidžiame mokymo įstaigose. Tikrai varnų neskaičiuojame ir stengiamės išmokti ir įsisavinti naujų dalykų.
Grįžę namo, siekdami geriausio rezultato, mes vėl sėdime prie knygų ir mokomės. Mes negalime pailsėti, susitikti su draugais. Kodėl? Jei tai darytume, mes tiesiog nieko nespėtume. Ir ne todėl, kad nenorime. Bet todėl, kad mums per daug sunku. Dabar noriu kreiptis į Švietimo ministerijoje esančius žmones – ar jums ne gėda atimti vaikų poilsį ir laisvalaikį? Sakote, esame demokratiška respublika, o kur ta demokratija mūsų atžvilgiu? Suprantu, mes nesame galbūt tokie svarbūs įstatymų leidimui, bet, manau, reikia atsižvelgti į mus taip pat.
Mes nesame kokie gyvuliai, kad turėtume arti ir miegoti. Mes norime laisvo laiko. Kodėl jūs iš mūsų atimate vasarą? Juk vasara vienintelis mūsų atodūsis po sunkių devynių mėnesių mokslo. Prailginti mokslo metai? Norite būti kaip užsienio valstybės? Tai sukurkite tokią mokslo sistemą, kuri tai įrodytų. Mašinos, miestai, technika keičiasi per šimtus metų. O mokslas? Mokykla? Pažiūrėkit, ji tokia pati. Suolai, mokytojas, rašikliai, kontroliniai. Mes esame vertinami skaičiais. SKAIČIAIS. Kodėl didžiosios raidės? Manau, į tai reikėtų atkreipti dėmesį labiausiai.
Skaičius nenusako mūsų IQ lygio, jis neatskleidžia mano sugebėjimų ar mano asmenybės. Pažiūrėję į mano pažymius pasakytumėte, kas sekasi geriausiai, o kas blogai. Galbūt. Bet tik galbūt tai atitinka 30 proc. mokinių. Dar viena problema – naujos programos literatūros vadovėliai. Mūsų mokykla jų net neturi. Kodėl? Nes Švietimo ministerija pasirūpino jo sukūrimu, bet ne išleidimu. Dar vienas klausimas apie literatūrą dešimtokui – kodėl dešimtokas turi mokytis vienuoliktoko lygiu. Ar mūsų protas jau pakankamai subrendęs suprasti beveik pilnamečio problemas. Klausimai suformuluoti vyresniojo amžiaus moksleiviui...
Ir tai nėra visos problemos, jų aprašyti dabar tiesiog nėra laiko, o galbūt ir beprasmiška. Kol nebus keičiamas vyriausybės požiūris, tol nebus pokyčių ir geresnės ateities Lietuvoje.
Visą laiką, nuo pat mažens sakiau – noriu būti Lietuvoje, čia pasilikti visą savo gyvenimą. Dabar, kuo toliau, tuo labiau noriu emigruoti. Tiesiog nematau ateities čia. Tuo labiau, nematau ateities nei savo vaikams ar anūkams.
Man gėda už Lietuvą. Galbūt ne už pačią Lietuvą, bet jos vyriausybę. Jos gebėjimu leisti įstatymus ir gauti už tai pinigus. Pinigus – už mokinių kančią ir jaunystės įkalinimą uždarame mokslo rate.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Matai švietimo sistemoje panašias problemas? Arba turi kiek kitokią nuomonę apie šiuolaikines mokinių problemas? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.