Bet nuo pat 1992 metų, kai pirmąsyk užsiregistravau Darbo biržoje, niekada jų negavau - ir dabar džiaugiuosi, kad negaudavau, nes tai papildomai paskatino mane veikti, imtis iniciatyvos savo gyvenime.

Tik vienu metu, kai studijavau, prašiau socialinės stipendijos ir kurį laiką gaudavau ją - kadangi kalbam apie socialinius reikalus (kitais atvejais gaudavau paprastą stipendiją ir už pažangumą, už ją taip pat dėkingas).

Esu dėkingas valstybei, kad jos dėka, žmonių, mokesčių mokėtojų dėka įgijau ne vieną išsilavinimą valstybės lėšomis. Taip pat, žinoma, esu dėkingas tėvams ir kitiems pagalbininkams. Dabar pats tapau mokesčių mokėtoju ir pagaliau stengiuosi grąžint skolą valstybei, žmonėms. Pasauliui, galų gale.

Nenoriu tapti „darbo migrantu“. Atsikandau „gastarbaiterio“ (darbuotojo - emigranto) duonos dar 1994 metais Vokietijoje, kai dar ir nesvajojom apie narystę Europos Sąjungoje. Noriu duoti kažką Lietuvai, nes ji man davė labai daug... Negaliu dar pasigirti dideliais pasiekimais, bet mano tikslas ir nėra girtis. Manau, nebus pretenzinga išsikelti sau tikslą daryti, veikti kažką kasdien bendram labui. Nenoriu būti išlaikytinis - nei pavienių žmonių, nei valstybės. Tokia štai mano trumputė deklaracija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!