Tai mano istorija, kurią ilgai laikiau savyje ir nemaniau, kad kada norėsiu pasidalinti, bet šiandien noriu.
Simonas Saimis Urbonas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Aš nuogas

Noriu nusirengti prieš visus. Noriu pasakyti, kad mes visi netobuli, o šiame ryškiame, greitame, iškreiptų veidų ir prioritetų pasaulyje yra daugybė tokių žmonių kaip aš. Tokių kaip tu. Kaip mes. Tokių, kuriems vis dar tenka kovoti su savo vaikystėje, paauglystėje patirtų ar susikurtų išgyvenimų padariniais. Tikriausiai visi žinome, kokias pasėkmes tai sukelia ir kokį sunkų kelią vėliau reikia nueiti, tapus suaugusiųjų pasaulio dalimi. Kad viduje sugrįžtų ramybė. Kad viduje gyvenantis vaikas vėl taptų laimingas. Aš einu šiuo keliu ir noriu dar kartą pasakyti, kad mes visi netobuli. Nereikia būti, siekti būti tobulybėmis. Mes nuostabūs, kai esam savimi.

Pradedu.

Su manim tais metais gimė daugybė sportininkų, o ypač sėkmingi metai buvo ateities krepšinio žvaigždėms, tad tikriausiai dėl didelės, išpūstos atrankos, man nepavyko tapti to Lietuvą atstovaujančio būrio dalimi. Na ir gerai. Nors net nežinau, bet tai padarė didelę įtaką mano gyvenimui ir vystymuisi, bet apie tai kiek vėliau.

Nors gimė daug ateities krepšinio žvaigždžių, tie metai taip pat nusinešė daugybės žurnalistų, rašytojų ir aktorių gyvybių. Tai lyg kultūros ir sporto apsikeitimo metai. Tiesa tai buvo 1985-tieji. Buvo gražus saulėtas rytas, kai aš nusprendžiau išvysti šį pasaulį. Žinoma, tiksliai nepamenu, ką jaučiau gimdamas, bet pagal daugelį mokslininkų tyrimų viena aišku: patyriau ne mažesnį sukrėtimą nei mano mama. Tiesa, pats procesas nebuvo toks jau netikėtas įvykis.

Tai, kad artėja permainos, visi mažyliai jaučia viso paskutinio nėštumo mėnesio metu: gimdoje lieka vis mažiau vietos, nebegali laisvai apsiversti, o galiausiai negali ir laisvai judėti. Stuktėlėjau ir pasakiau, kad jau ateinu ir štai didžiausias darbas padarytas: mano galva išlindo, o gydytojai padėjo išsiropšti visam mano kūnui. Atsiverė naujas pasaulis. Taip, viskas atrodė gerokai per ryšku (mamos pilve viskas buvo gerokai tamsiau) ir pernelyg triukšminga (amniono skystis slopino visus išorės garsus). Negana to, šiame pasaulyje kur kas šalčiau, o ir kvėpuoti reikia pradėti savarankiškai. Be jokios abejonės, pirmas dalykas kuo mane nustebino šis pasaulis, buvo šokas ir baimė.

Internete užtenka suvesti savo gimimo datą, kad sužinotum kokią savaitės dieną išvydai pasaulį. Penktadienis buvo gražus, o žinot kas tokie gimsta penktadieniais? Harmoningos asmenybės, romantikai ir svajotojai. Mėgstantys bendrauti, diplomatiški, bet kartu ir lengvai pažeidžiami. Švelnūs, žavūs ir artistiški. Mėgstantys gerai atrodyti, dar labiau filtruoti, bet jausmuose gana pastovūs. Vaikystėje itin meilūs, bet tuo pačiu ir labai pažeidžiami, mėgstantys patinginiauti. Penktadienio žmonės užaugę dažnai siekia būti aktoriais, dainininkais, muzikantais ar dailininkais, žodžiu, mėgsta dėmesį, arba visiškai atvirkščiai labiausiai mėgsta stebėti.

Atrodo, internetas aprašė mane nuo A iki Z ir viskas dėl to, kad pasirinkau penktadienį, nors prieš gimdamas šios informacijos tikriausiai net nežinojau. O gal žinojau? Tad kaip bebūtų, pasaulį išvydau gražią vasaros dieną, patirdamas didelį šoką ir baimę, bet jau užprogramuotas nuveikti čia man paskirtus darbus ir padaryti atradimus.

Atsiminiau savo gimimą, o gal labiau įsivaizdavau ir taip sukūriau savo pirmaji atsiminimą, nes vėlesni atsiminimai pradeda ryškėti tik nugyvenus trejetą – ketvertą metelių. Anksčiausiai pasireiškia atpažįstamoji jutiminė atmintis: tai gebėjimas atpažinti daiktus ar asmenis kurį laiką jų nemačius. Pavyzdžiui, kūdikis nuo pat gimimo geba atpažinti mamos balsą, kurį girdėjo dar būdamas gimdoje. Vėliau, paprastai iki devynių mėnesių, išsivysto trumpalaikė atmintis.

Jos dėka kūdikis atgamina specifinę informaciją, pagal kurią jis gali, pavyzdžiui, surasti mėgstamą žaislą lentynoje ar pamėgdžioti veiksmą, matytą prieš kelias dienas. Vėliausiai išsivysto ilgalaikė sąmoninga atmintis – arba, kitais žodžiais kalbant, gebėjimas atgaminti informaciją daugiau nei po 1-2 mėnesių. Būtent šią rūšį paprastai ir turime galvoje kalbėdami apie atmintį, ir būtent šios atminties dėka ir po daugelio metų (o kartais ir visą likusį gyvenimą) prisimename įvykius, žmones, kvapus, dainas ir t.t.

Ši – ilgalaikė atmintis tikriausiai išsivystys ne anksčiau, nei mažyliui sukaks keturiolika–aštuoniolika mėnesių. Pasak specialistų, suaugęs žmogus paprastai atsimena įvykius, patirtus trejų–ketverių metų amžiaus. Mažai tikėtina, kad vaikas atgamins informaciją iš ankstesnio gyvenimo periodo. Tarkime, kodėl įsimylėjo lopšelio merginą, ar kodėl susipyko su draugu penkioms savo gyvenimo minutėms. Tikrai sudėtinga, bet niekas nepaneigs, kad tais momentais, kai nieko neatsimename, buvo labai svarbu kokią emociją mums teikė ir davė gyvenimas. Kaip mus formavo ir kokius griovelius mums raizgė smegenys. Bet, deja, čia jau niekas nepriklauso nuo mūsų, nes tai mūsų tėvų, auklėtojų ir supančios aplinkos darbas.

Gaila, jog svarbiausius savo bruožus kūrėme negalėdami jų valdyti, o dažniausiai suaugę turime dėti dideles pastangas, jog tai, ko per tuos trejus-ketverius metus nepadarė tėvai, ištaisytume patys. Tad pirmieji mano atsiminimai iš vaikystės, deja, sutapo su tėvų supratimu, jog jiem kartu gyvenime nepakeliui. Kažkodėl iš vaikystės atsimenu tik vasaros atostogas Palangoje ir didelį norą, jog tėtis su mama vėl būtų drauge. Tada pirmą kartą norėjau nusižudyti. Jūs įsivaizduojate? Penkiametis berniukas kaltina save dėl tėvų skyrybų, nes nesugeba atsiminti, ką nuveikė per tuos praėjusius ketverius savo gyvenimo metus. Vaikų vaizduotė laki ir jei jai leidžiama pasireikšti, o dar labiau, jei tai sutampa su tokiais, tuo metu atrodančiais tragiškais įvykiais, kaip tėvų skyrybos, galvoje įvyksta lūžis. Šokas toks pats kaip gimstant.

Gimimas atrodė baisus, o skyrybos dar baisesnės, tad ar verta gyventi? Žinoma, kad verta, nors tuo metu atrodė tikrai ne. Nenusižudžiau, nes tikriausiai nežinojau, kaip tai deramai padaryti, o ir drąsos stovėti prieš traukinį, matyt, buvo mažai. Išgyvenau antrą didijį savo nusivylimą gyvenimu, bet gyvenau toliau. Visada dėkojau tėvams už tai, kad gavau dvi geriausias močiutes, kurios davė daug šilumos ir meilės pagrindų, ateinančiam mano gyvenimui.

Ankstyvos tėvų skyrybos nepadovanojo man nei brolio, nei sesers, gandrai taip pat jų neatnešė, tad gyventi teko vienam. Auginausi savanaudiškumo bruožus, nors kartais kaip tik buvau per daug geras visiems, kurie tuo puikiai naudojosi. Mačiau daug, išgyvenau dar daugiau, verkdavau vienas, nors visada vaidindavau laimingą vaiką, paauglį, vėliau vyrą. Vaidinau, nes tai jau buvo užkoduoda genuose gimus penktadienį. Visada norėjau vaidinti, todėl lankiau kelis aktorinius būrelius slėpdamas šią tiesą nuo viso mane supančio pasaulio. Buvau krepšininkas, komandos kapitonas, tad tuo metu buvo labai nemadinga prie tokio statuso prirašyti jaunasis aktorius.

Įsivaizduokit, jei kažkam „kietam“ mokykloje nepatinka, kad tu lankai teatrą, tave gali paversti patyčių objektu. Aš to baisiai bijojau ir nuo to prasidėjo kalnai netikrumo veidų visoje mano aplinkoje. Tad su kiekvienais metais vis labiau tapau krepšininku, stumdamas savo pašaukimą vaidybai.

Vieno iš seniausių Lietuvos universitetų, bauvau pakviestas tapti krepšinio elito dalimi. Nesistengiau mokykloje, nes tam, kad įstočiau, man pakako išlaikyti mokyklos brandos egzaminus ir gerai žaisti. Be to, man ir nesimokant sekėsi būti pakankamai protingu vaikiu, todėl mokykla buvo tiesiog laiko prastūmimo įstaiga su užklasinėmis veiklomis. Jei bandau atsiminti mokyklą, niekada neatsimenu pamokų ar mokytojų, atsimenu tik kokias gyvenimiškas pamokas ten teko išmokti ir kokias pastangas dėti, kad išgyvenčiau.

Tą įstaigą ir namus skyrė miškas, tad gyvenau puikioje vietoje jaunųjų užpuolikų planams. Grįžtant iš pamokų mane yra užpuolę 7 kartus. Kelis kartus subadė peiliu. Kartą man pasisekė, kad likau gyvas. Visada kovodavau ir tekdavo iškentėti dar daugiau. Noriu jiems visiems atleisti. Nepykstu. Išmetu šiuos atsiminimus.

Išsilaikiau brandos egzaminus, atsisveikinau su mokyklos darbuotojais, visi jautėme kažkokius sentimentus, nors ir kaliniai po tiek metų praleistų belangėse jaučia kažką gero ten palikę. Nelyginu, bet žiūrint iš dabartinės perspektyvos aš gyvenau susikurtame, netikrumo kalėjime ir žinojimas, kad išeinu, mane labiau džiugino, nei liūdino. Be to, tai buvo dar vienas žingsnis arčiau įsivaizduojamos svajonės – profesionalaus krepšinio. Visa tai vertė svajoti ir fantazuoti apie ateityje uždirbtus milijonus.

Sporto inžinerija buvo ta specialybė, kurią pasirinkau, nors ne mokslai buvo pirmoje vietoje. Čia vėl kaip mokykloje, reikėjo tiesiog lankyti paskaitas, nes pagrindinis tikslas buvo komandos rezultatai. Žinoma, man visada buvo svarbu ir mano rezultatai, bet labiau aikštelėje, nei už rašomojo stalo. Matyt, tai lyderystės arba vienturčio sindromas.

Gavus studento statusą patvirtinantį pažymėjimą, bet prireikė dviejų mėnesių, kad į mano duris pasibelstų trečias gyvenimo lūžis. Vėl šokas ir noras nusižudyti. Nutraukti kelio raiščiai, išnykę meniskai, po operacinės komplikacijos ir žinojimas, jog gyvenimas, svajonės, milijonai baigėsi taip ir neatėję. Nelaikyti valstybiniai egzaminai, suinvestuota sveikata ir tikėjimas, kuris nuplyšo kartu su visais mano kojų raiščiais. Turėjau metus laiko apmąstymams kas bus toliau. Atrodė, kad praradau savo kūno dalį – širdį. Dėl šios susikurtos svajonės buvau paaukojęs viską, visą savo nugyventą gyvenimą.

Metus laiko gulėjau nevaikščiodamas, save engdamas, savęs nekęsdamas, nekęsdamas visų, nenorėdamas gyventi, nežinodamas dėl ko verta gyventi. Be mokslų, be rezultatų, tik su sunaikinta savigarba ir vis augančiu svoriu. Prieš operaciją svėriau 80 kilogramų ir buvau sportiškas vaikinas, bet po suplėšytos širdies, kaip meška po žiemos miego, atsikėliau su visais šimtu ir trupučiu mane slegiančių kilogramų. Netikėjau savimi, netikėjau šviesia ateitimi, netikėjau niekuo.

Todėl lengviausia atrodė, eilinį kartą, pakelti ranką prieš save arba daryti tai, ką tuo metu darė vadinamieji beraščiai, žmonės kurie mokyklą laikė ne šviesa, o pastatu iš grotų. „Niekada daugiau nežaisi krepšinio“. Tokie žodžiai lydėjo mane sėdant į lėktuvą, kuris skrido į naują mano gyvenimo stotelę pavadinimu „Londonas“. Daug laiko dirbau ir vaidinau laimingai emigravusį, bet likęs žmogus Lietuvoje ir tikėjimas, kad esi laukiamas, neleido tapti pačio savęs šešėliu.

Meilė vis stipriau skatino norą grįžti namo. Žinojau, kad grįšiu tuomet, kai pagimdysiu savyje naują svajonę, naują aš, su naujais norais ir iššūkiais gyventi. Iki šiol klausiu žmonos, ką ji įžvelgė tame nykstančiame žmoguje. Anglijoje tapau knygų griaužiku ir perskaičiau šimtus kartų daugiau literatūros, nei iki tol bauvau perskaitęs Lietuvoje. Tai sudėliojo daugybę taškų ant i ir davė atsakymus ateitiems planams. Juodas ir purvinas darbas privertė į viską pažvelgti kitomis akimis.

Aš vėl namie, savo gimtąjame Kaune ir su dideliu noru dar kartą atrasti mokslų malonumą. Naujai iškeptas reklamos studentas, su didele motyvacija mokytis, siekti ir tapti geriausiu savo srities specialistu. Baigiau pagirtinai gerais pažymiais, gavau diplomą, atlikau praktiką, padirbau ir išskubėjau į naują savo etapą –holivudą. Taip žmonės iš mano srities vadino sostinę – Vilnių. Vėl atgimė svajonė prisiliesti prie aktorystės, ar bent prie to meto Lietuvos žvaigždžių. Žinojau, kad turiu pasiekti savo mokyklos uždraustąją svajonę būti tarp tų, kurie scenoje, kurie žinomi, matomi ir kurie paprastam žmogui atrodo nepasiekiami.

Baigiau sutrumpintas režisūros studijas, prikūriau televizinių projektų, prifilmavau laidų, trumpametražių filmų, muzikinių klipų ir galiausiai stovėjau aikštelės režisieriaus vietoje apsuptas Lietuviško kino elito. Jaučiausi pakilėtas, laimingas ir svarbiausia grąžinęs sau skolą. Krepšinį žaisdavau tik naktimis, kai gerai įmigdavau ir vėl tapdavau komandos lyderiu, traukiančiu komandą pergalingais paskutinių sekundžių metimais. Vedžiau. Įkūriau savo kūrybos namų studiją. Uždirbau. Atrodė viskas kaip pasakoje, bet viduje sukilo didelis, naujas ir nepažintas noras trauktis į šoną. Tiesiog stebėti ką daro kiti.

Pavargau nuo amžinų vakarėlių, apkalbų, vertinimų, pavargau nuo viso šaršalo kuris buvo aplink mane ir manyje. Viduje kilo pyktis mokyklai ir prabėgusiam laikui. Noras pažinti save, noras suprasti, kodėl esu čia. Iš vidaus kilo egzistenciniai klausimai ir noras suprasti, kas iš tiesų aš esu. Visi praėję etapai davė daug medžiagos, kurią norėjosi apdirbti, išanalizuoti, suprasti ir svarbiausia šiam etapui padėti tašką. Tašką padėjau aplankius pirmam gyvenime panikos priepuoliui. Paskyriau laiką sau. Gimė dukra. Išėjau tėvystės atostogų. Atostogų, kurios buvo skirtos suprasti, kokie vaiko pirmieji metai, kurių aš pats neatsiminiau. Suprasti, kokią įtaka jie turi mūsų visų ateičiai, suprasti ir sukurti stiprų ryšį šeimoje, kurios pilnavertiškai neturėjau galimybės patirti.

Gimus sūnui atostogas pratęsiau. Juk tai brolio ir sesers santykių pradžia, apie kūrį aš nič nieko neišmaniau. O kaip pasirodė vėliau, tai yra vieni nuostabiausių santykių žemėje. O visi trys! Gyvenimas įgavo kitas formas, spalvas, o aš stengiuosi nepaslysti ir savo vaikams leisti gyventi nevaržomai laisvai, su daug gyvenimo džiaugsmo, su galimybe rinktis, matant tėvų meilę ir, svarbiausia, leidžiant jaustis saugiais. Nuo pirmos dienos, kai paėmiau princesę į rankas supratau, kad stebėsiu kiekvieną jos žingsnį, kiekvieną smulkmeną, kad stebėsiu žmones ir jų santykius, kad bandysiu juos suprast ir prisitaikyti, kad ieškosiu savęs, kad mylėsiu gyvenimą ir branginsiu savo šeimą.

Mylėsiu, saugosiu, kursiu geras emocijas ir lauksiu, kada pasibels naujas etapas, su naujais norais ir svajonėmis.

Ir jei kada vėl ateis sunkumas, aš žinosiu, kad esu ne vienas. Ir tu esi ne vienas.

Ačiū šeimai, kad leidote suprasti, jog viskas išgydoma jei tai daroma su didele meile ir pirmiausia su didele meile sau pačiam.

Apkabinu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Prajuokino Turgelių gyventojos reakcija į Vėlyvio provokaciją: kas darosi Lietuvoje? (159)

Atsitiktinai sužinojau apie Emilio Vėlyvio darytą šou bažnyčioje. Užmečiau akį. Nieko...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (22)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (30)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (143)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (109)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Top naujienos

Gandus apie aplinkos ministrą Karbauskis kategoriškai neigia: čia kaip su ligoninių naikinimu (45)

Pirmadienį socialdemokratų frakcijos nariai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę ir...

Šią šeimą prisimena kiekvienas lietuvis, tačiau tik retas žino, ką jai iš tiesų teko iškęsti (5)

Jie – broliai dvyniai. Ji – vyresnioji sesuo, vadinta eterio lakštingala. Visi trys bajoriškos...

Nausėda pasveikino važiuojančius apsipirkti į Lenkiją (379)

Pirmadienį „Žinių radijuje“ viešėjęs Gitanas Nausėda kiek netikėtai pasidžiaugė į...

Kauniečiai suirzo: laukė saugesnės stotelės, bet nauja pasiekiama krūmynais arba keliu be kelkraščio (11)

Kauno Jiesios mikrorajono gyventojai nerimsta dėl nesaugios autobuso stotelės. Prieš porą...

Konkurencijos taryba: uždraudus prekybos centrams dirbti sekmadieniais – kainos tik didėtų (62)

Uždraudus dirbti prekybos tinklams sekmadieniais ir per šventes, kainos tik kiltų. Taip mano...

Airinas parašė DELFI laišką apie savo gyvenimą Lukiškėse: patyrė egzekuciją, po kurios prasidėjo haliucinacijos (472)

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiek daugiau nei mėnesį kalintis „ Alfa vyras “...

Išgelbėta iš laivo iškritusi ir 10 valandų atviroje jūroje praleidusi moteris (3)

Adrijos jūroje sekmadienį buvo išgelbėta iš kruizinio laivo iškritusi ir visą naktį...

Vilniuje nunuodytas vienas garsiausių šunų Europoje: keturkojų nuodytojai darbuojasi be jokio atsako (458)

Trenerį Dominyką Rukšėną palaužė sunki netektis – apsinuodijęs nuo lauke pribarstytų...

Papasakojo, kaip gauti svajonių darbą ir keliauti po Europą nemokamai

Daugiau nei keli tūkstančiai jaunuolių. Tiek jaunų žmonių nuo 18 iki 30 m. panoro dalyvauti...

Kodėl viename kambaryje esame linksmi, o kitame – alkani

Spalvų įtaką nuotaikai tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad geltona spalva vadinama laimės...