Parado metu keletas tūkstančių išrinktųjų žygiuoja per įvairius Lietuvos miestus ir miestelius, rengia burtų trikovės turnyrus, dalijasi savo pseudopatriotiškais jausmais, nuoskaudomis ir prašo pritarimo jų penkis metus truksiančiai ekspedicijai surasti leprikonų aukso puodynę, kuri kaip ir visados tūno mūsų Seimo rūmuose, kur prasideda ir baigiasi visos vaivorykštės, nes juos jau du dešimtmečius užklupęs nesibaigiantis tvanas, kur vieninteliai saulės spinduliai – tai mūsų tautos elito kilnūs ketinimai ir bepasikartojantys pažadai. Noriu Jūsų paklausti - už ką balsuosime?
Pirmiausiai, noriu prisipažinti, kad visą laiką palaikiau konservatorius. Palaikiau ir pirmus jų kadencijos metus, nes visiškai pritariau jų ketinimams karpyti biudžetą ir mažinti jo deficitą. Visiems turėjo būti aišku, kad generuoti pajamas yra itin sudėtinga, kai bemaž visą Europą yra ištikusi recesija.
Greta to prisidėjo ir jų „kova“ prieš socialdemokratus, kuriems valdant įvyko daugybė dalykų, kurių atleisti nevalia. Turint omeny, kad jie išgyveno aukso amžių finansiškai, suprasti, kaip sugebėjo nustekenti „SoDrą“ (kuri buvo nustekenta kaip tik prieš ateinant konservatoriams į valdžią; pensijinio amžiaus žmonės turėtų atsiminti, kad jiems pirmos pensijos vėlavo jau paskutinį mėnesį prieš pasikeičiant valdantiesiems), visiškai nepasiruošti krizei ir netgi pasitelkti žiniasklaidą mėginimams išjuokti mūsų tuometinę eurokomisarę Dalią Grybauskaitę, dabartinį premjerą Andrių Kubilių ir, tiesą sakant, pusę Europos.
Velionis prezidentas Algirdas Brazauskas irgi neprisidėjo prie jų partijos įvaizdžio, su visais „Alitos“, Nidos banko, Valdovų rūmų ir dar visa galybę skandalų. Taigi į valdžią atėjo konservatoriai. Negana to, kad jie sugebėjo surinkti daugumą, jie susilaukė visiško palaikymo iš mūsų prezidentės. Sąlygos dirbti atrodytų tobulos: opozicija absoliučiai nieko nedaro, prezidentė palaiko, Seime surinkta dauguma, tad kur prasidėjo problemos?
Aš, kaip ir, neabejoju, daugybė Jūsų, buvau aklas konservatorių ryšiams su visuomene. Visada maniau, kad jie to nedaro, nemėgina nupirkti balsų taip, kaip pavyzdžiui daro socialdemokratai – žiniasklaida ir sausu populizmu. Negalėjau būti labiau neteisus. Ir dabar išvardinsiu keletą tokių niuansų, kas mane privertė suprasti, kaip konservatoriai perka savo elektoratą.
Mistinis PSD mokestis. Visa PSD mokesčio esmė buvo, kad būtų galima išsiaiškinti, kiek nedirbančių Lietuvoje žmonių yra iš tikrųjų ir kiek iš pagal statistikas nedirbančių žmonių, iš tikrųjų yra užsienyje. Vos tik prasidėjus šitam absurdiškam mokesčiui, buvo akivaizdu, kad taip galima pataisyt bedarbių statistiką.
Tiesa, buvo laukiama, kol prasidės paskutiniai kadencijos metai. Ir kas gi dabar atsitiko? Dėka PSD mokesčio pasidarė aiškiau, kiek emigrantų mes turime, kadangi dalis žmonių, registruoti Lietuvoje, tačiau niekur nedirbantys buvo traktuojami kaip bedarbiai, o staiga paaiškėjo, kad jie arba studijuoja, arba dirba, valdantieji iškilimingai pareiškė, kad jie padėjo sumažinti nedarbą. Ne, nepadėjo. Tai tik žaidimas statistika. Reali situacija nepasikeitė absoliučiai, tačiau tai nebloga viešųjų ryšių akcija, juk oficialiai jie padėjo sumažinti nedarbą.
Kitas dalykas – pensijos. Pensininkai yra ypatingai svarbi mūsų tautos socialinė grupė, kadangi jie formuoja didžiausią dalį elektorato. Partijom ši socialinė grupė yra pati svarbiausia, nes būtent pensininkai, labiau nei visi kiti lietuviai, lemia, kas bus valdžioje. Taigi buvo neišvengiama, kad nebūtų surengta viešųjų ryšių akcija ir jų aspektu: taupant biudžeto lėšas buvo priimtas įstatymas laikinai sumažinti pensijas.
Viskas būtų kaip ir gerai – visiem viską apkarpė, tad ir čia istorija galėtų pasibaigti, jeigu ne vienas BET. Po metų prasidėjo įvairios spekuliacijos ir džiaugsmingi šūkiai, kad štai, valdantieji pakėlė pensijas. Ne, jie nepakėlė pensijų, jie tiesiog sumažinot, o po to atstatė atgal. Negana to, tokie aiškinimai apie pensijų kėlimą prasidėjo dar net gerai nežinant, iš kur gauti tų lėšų pensijoms.
Kad šitai išsilaikytų viešumoje kaip diskusijų objektas ir iš to būtų galima išspausti kuo daugiau naudos, buvo pasiūlyta nurėžti keletą procentų nuo ministerijoms skiriamų lėšų. Leiskite išversti į paprastą žmonių kalbą, ką tai reiškia: pensijos bus pakeltos biudžetininkų sąskaita.
Tuomet pasverkime, kas buvo iki tol? Anksčiau ir pensijos, ir biudžetininkų atlyginimai buvo tam tikrame lygyje. Po pensijų pakėlimo, sumažinus biudžetininkų atlyginimus, kas gaunasi? Bendras lygis krenta žemyn, nepriklausomai nuo to, kad pensijos atstatomos atgal. Taigi trumpai tariant, metus kentėjo pensininkai, o dabar kentės biudžetininkai. Ar tai iš tikrųjų kažką keičia? Rezultate ne, tačiau galbūt taip pavyko laimėti dalies pensininkų simpatijas.
O kodėl iš pradžių valdantieji sutiko sumažinti pensijas, o po to jau apsigalvojo? Ar tikrai artėjantys Seimo rinkimai nieko bendro su tuo neturi? Taigi, taip biudžete buvo palikta didesnė skylė. Negaila, žinoma, kad pensininkams buvo atstatytos pensijos, tačiau iš pradžių aiškinę, kad neįmanoma išlaikyti pensininkų, prieš Seimo rinkimus staiga jau surado būdą. Net ir toks keistas siūlymo kompensuoti pensijas ministerijų sąskaita būdas. Kai sakoma, jog ministerijoms „nukirps“ 2 proc., tai atrodytų, lyg ir tie pinigai yra iš Vyriausybės, ir Seimo išlaidų, kai jau pagaliau pasklinda visuomenėje paaiškinimai, kad tie du procentai reiškia biudžetininkų atlyginimų mažinimą, tai staiga konservatoriai jau sutinka palikti skylę biudžete.
Čia tik keletas pavyzdžių iš konservatorių valdymo politikos, kurios man labai primena sovietinės Rusijos laikus, kai komunizmo epochoje per radiją iškilmingai buvo pranešama, jog karvutės davė daugiau pieno nei numatyta, kolūkiai nuėmė didesnį derlių nei planuota – šventė darbo žmogui, kai realią situaciją, manau, daugelis puikiai žinote. Būtent tokio pobūdžio viešųjų ryšių akcijos mane privertė susimąstyti.
Esu iš Kauno, kur tradiciškai yra palaikomi du dalykai: konservatorių partija (būtent Kaunas padeda ištempti konservatorius per rinkimus) ir Kauno „Žalgiris“. Tiesa, Kauno Žalgirio populiarumas svyruoja priklausomai nuo to, kaip jie žaidžia, tuo tarpu konservatorius Kaune myli, nepaisant jų atneštų rezultatų.
Ir vos tik man priėjus išvados, kad šitos konservatorių ir socialdemokratų peštynės tėra gero ir blogo policininko žaidimas, kur jie keičiasi savo pareigomis, Kaune nutiko precedento neturintis „perversmas“.
Kauno savivaldybėje įvyko slaptas balsavimas, kurio metu buvo nušalintas buvęs mūsų meras Rimantas Mikaitis. Balsavimas buvo slaptas, lyg apkvailinti žmonėms, kad būtent socialdemokratai su konservatoriais jį nušalino, o premjeras Andrius Kubilius viešai pareiškia, kad prieš tai buvusi koalicija ir taip būtų subyrėjus, nes ją sudarė pernelyg daug partnerių. Na, kaip ten bebūtų, Kauno postus pasidalino konservatorių ir socialdemokratų koalicija.
Kas labiausiai liūdina
Labiausiai liūdina, kad artėjant Seimo rinkimams, žinau, jog ir vėl tos pačios dvi partijos bus Seime. Ir vėl jos valdys šalį. Bet dėl to aš nekaltinu šitų partijų vadovų. Juk už jas balsuoja žmonės. Ir mano aplinkoje labai daug fanatiškų konservatorių, kurie Andriaus Kubiliaus žodžius, tiesiogine to žodžio, prasme garbina, bet kokią kritiką pasitinka arba ignoravimu, arba ganėtinai nekultūringa „kontraargumentacija“, kurią argumentais pavadinti neapsiverčia liežuvis.
Keletas tokių pavyzdžių: vykstančios derybos dėl Visagino Atominės Elektrinės, kuriose kol kas dar niekas neaišku. Čia nei smerkti, nei džiaugis nėra tikslo, nes mes dar nežinome nei kainos, nei kuri dalis elektrinės priklausys Lietuvai, nei iš kur gausime žaliavos.
Po Fokušimos sprogimo, paklausa tokiom elektrinėm dramatiškai sumažėjo, todėl „Hitachi“ kompanijai Lietuva yra puikus būdas pasipelnyti. Taigi džiaugtis čia absoliučiai nėra kuo. Bent kol kas. Galbūt bus, galbūt nebus, tačiau apstu aklai įrodinėjančių žmonių, koks tai išsigelbėjimas mūsų energetikos sektoriuje, o žmonės, kurie tuo netiki, neretai būna apkaltinami opozicionieriais nepriklausomai Lietuvos energetikai. Bėda ta, kad pasistatę šią elektrinę, paskolų naštą nešime ne vieną dešimtmetį, o priklausomybė gali visiškai nesumažėti, nes mums bus reikalingos žaliavos. Bet konservatorių gerbėjams nė motais.
O visokie namų renovacijos projektai, patyrę fiasko, jau atrodo kad nė neegzistuoja. Apsunkintos sąlygos kurti verslą ir užmiršta kovą su oligarchija, absoliutus mūsų rinkos apleidimas – niekam nerūpi. Neseniai DELFI buvo interviu su Raimondu Kuodžiu, kuris pareiškė, jog mūsų premjeras neturi gebėjimų prioretizuoti valstybei opius klausimus.
Papildant gerb. R. Kuodį, galiu pasakyti, kad mūsų Vyriausybei nestinga gabumų, o ji nenori leistis į avantiūras, kurios gali dar labiau sumažinti reitingus. Šita Vyriausybė įrodė esanti neįgali taisyti esamos padėties, dėl to, kad užsiima tuo, ką aš vadinu rodikline ekonomika.
Absoliučiai jokių veiksmų sutvarkyti Lietuvos ekonomiką nebuvo imtasi, išskyrus išlaidų karpymą. Tiesą pasakius, kai kurie jos veiksniai, kaip PVM ir akcizinių mokesčių didinimas, beprotiškai iškėlė šešėlinę rinką, padidino mūsų pajamų nutekėjimą. Milžiniškos valstybės pajamos slypi kartelinėje rinkoje, į kurią ši Vyriausybė demonstratyviai atsisakė kištis, kaip ir Vyriausybė buvusi prieš ją. Gerb. Lietuvos žmonės, jūsų pinigus, kaip ir anksčiau, taip ir toliau „suvalgo“ verslininkai. Toli gražu ne tik „Gazpromas“ yra mūsų bėda.
Summa Summarum, plėstis čia tikriausiai būtų galima iki begalybės. Mano supratimu, konservatorių ir socialdemokratų partijos yra absoliučiai identiškos ir naudoja visiškai tuos pačius metodus rinkėjams nupirkti: konservatoriai augina jaunuosius konservatorius – labai entuziastingą ir veiklų jaunimą, kurie primena rusų laikais gyvavusius spaliukus, fanatiškai garbinančius ir skleidžiančius jų partijos valią, darančius milžinišką reklamą ir meškos paslaugą, tikriausiai dažnai net patiems nesuprantat, kad jais yra naudojamasi.
Socialdemokratai turi įprotį surasti gerų ir dorų žmonių, kurie savivaldybėse dirba gerai, todėl sukuria teigiamą šitos partijos įspūdį, tačiau Seime matome ką kitą – neįgalumą tvarkyti mūsų tautos socialinį ir ekonominį sektorių, net ekonominio pakilimo laikais.
Ir žinot ką? Aš jų nekaltinu, tai dvi partijos išėjusios tą pačią sovietinės Lietuvos mokyklą, o kaip Rusija tvarkosi su finansais – visi žinote. Mums reikia naujų žmonių. Galbūt nebūtinai naujų, tačiau tokių, kurie dar neturėjo progos valdyti. Galbūt net ir tų, kurie jau buvo Seime, bet jų buvo per mažai, o galbūt tų, kurie dar niekada nebuvo. Ir mums reikia santarvės tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių.
Pagyvenę žmonės turi užmiršti savo praeities didvyrius ir atversti naują etapą, o jauni žmonės turi suprasti, kad užuot maitinę šias partijas balsais ir akreditavę jas savo nuopelnais, pagaliau surastų entuziazmo ir jėgų pralaužti šitas sienas, pastatytas tų pačių konservatorių ir socialdemokratų, kad jiems nebūtina partinė pagalba.
Lietuva pagaliau turi žengti naują žingsnį, pradėti naują etapą. Nepasiduokite viešųjų ryšių akcijom, atmestinai žiūrėkite į viską, įskaitant ir šitą mano nuomonę, tačiau nebūkite fanatiški pasirinkdami savo lyderius. Dvidešimt metų būtent tai ir vedė mūsų šalį į pražūtį.
Ir pabaigai, nuoširdus patarimas: tokie pasakymai, kaip „lietuviškos vertybės“, „krikščioniškos vertybės“, „Lietuvos reputacija“, „Valstybės solidarumas“, „Ateitis“ ir panašiai, yra frazės, kuriomis, kaip man teko pastebėti, dažniausiai spekuliuoja politikai, neturintys absoliučiai jokio plano ir jokių aiškių tikslų. Ačiū visiems už kantrybę, ir noriu paskutinį kartą paklausti - už ką balsuosite?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!