Paaiškinsiu, kas mane užgavo taip smarkiai, kad nusprendžiau parašyti šį laišką. Esu panašus į tą pilietį, apie kurį M. Mikutavičius dainavo dainoje: gyvenu mieste, nuo 18 metų dirbu samdomą darbą privačiame versle, ne pas mamą, ne pas tėtį ir ne pas partijos bičiulį, sąžiningai moku visus mokesčius, pats mokėjau už mokslą (ir ne dėl to, kad buvau turtingas buržujus, tiesiog žinojau, kad reikia), dabar moku paskolas, o kai pvz. mano vaikučiams nebuvo laisvų vietų darželyje (priminsiu, mokesčius moku sąžiningai), tiesiog susitaikiau su tuo ir pats toliau sukausi iš susiklosčiusios situacijos, nes... tikrai myliu Lietuvą.
Lietuvą, kurioje vietos yra visiems, ir mokytojams, ir policininkams, ir kelionių versliukus turintiems socialdemokratų partijos funkcionieriams, ir savo sunkiu darbu bei proto gebėjimais uždirbantiems gerokai daugiau nei 3150 Lt. Tačiau, sugrįžkime prie paskelbtų mitų.
Pirmas mitas. Net neįsivaizduoju, kur paskaitė ar kur nurašė p. Aloyzas Sakalas, kad tituluoti ekonomistai teigia, jog didesnį progresinį pajamų mokestį reiktų mokėti nuo visų pajamų. Kiekvienas besidomintis pilietis supranta progresinių mokesčių sistemą ir tam nereikia būti ekonomistu. Pakankamai aktyviai domiuosi diskusijomis viešoje erdvėje, kad galėčiau tvirtai teigti, kad tokių teiginių iš kompetetingų progresinių mokesčių oponentų nebuvo. Mano galva, tai yra turgaus plepalai ir nuoširdžiai tikiu, jog gerbiamas prelegentas greičiausiai buvo suklaidintas kokio nors negabaus koalicijos partnerio ar partijos grupės draugų.
Antras mitas. p. Aloyzas Sakalas teigia, kad dabar NPD progresyvumas baigiasi ties minėtų 3150 Lt riba, o visa kita „tik“ 15 proc. Visi puikiai žinome, kad šalia „niekingų“ 15 proc. GPM, mokame 6 proc. PSD (privalomo sveikatos draudimo) ir 3 proc. VSD (valstybinio socialinio draudimo) mokesčius. Tačiau antrasis progresyvumas, pavadinčiau „antroji progresinių mokesčių raketos pakopa“, prasideda su darbdavių mokamų 30,8 proc. VSD mokesčiu nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, nes gaunant pajamų daugiau nei 7000 Lt, mūsų dabartinė socialinė gerovė ir būsima pensija socdemų nebejaudina.
Manau, šioje vietoje yra pasiekta marksistinė-lenininė lygiava ir pasiuskite buržujai! Gerbiamas progresinių mokesčių propaguotojas savo mituose apie tai kukliai nutyli. Taip pat nutyli ir apie tėvus, kurie iš savo atlyginimų finansuoja vaikų būrelius, vežioja vaikus po įvairių sporto šakų čempionatus Lietuvoje ir užsienyje, perka inventorių valstybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, moka už koncertų sales savo dainorėlių ir balerinų pasirodymams, galų gale, kartais yra net reketuojami sveikatos įstaigų darbuotojų (pradedant rūbininkėmis ir baigiant gydytojais) susimokėti už tai, kas jau dešimt kartų buvo sumokėta per PSD.
Norėčiau sužinoti iš p. Aloyzo Sakalo, kuo yra blogesnis pilietis, kuris uždirbdamas daugiau nei 3150 Lt rūpinasi savo vaikų ateitimi (nominaliai mokėdamas daugiau mokesčių į valstybės biudžetą), nei pilietis, uždirbantis pvz. 2000 Lt, bet dar nesukūręs šeimos? Progresinių mokesčių sistema bruka būtent tokią išvadą ir tai yra dar viena priežastis, dėl ko jos nepalaikys „liberalų smegenimis“ mąstantis brandus ir išsilavinęs Lietuvos jaunimas.
Trečias mitas. Apie užsienio investicijų pavyzdžius. Šioje mitų traktato vietoje aš rekomenduočiau gerbiamam puslaidininkių fizikos profesoriui ar jo patarėjams tiesiog susipažinti su XXI a. ekonomikos realijomis. Galiu tik pridurti, kad užsienio investicijos į JAV ar Skandinaviją atkeliauja ne dėl progresinių pajamų mokesčių, o visai dėl kitų ekonominių priežasčių, pirmiausia dėl galimybių kurti inovatyvų verslą bei rinkos potencialo. Ir įvedus juos Lietuvoje mes tikrai netaptume labiau patrauklūs, bet priešingai.
O pastaba apie vidurio Azijos šalis yra visiškai desperatiškas trūkstamų argumentų ieškojimo pavyzdys – mano galva, vidurio Azija turi daug rimtesnių problemų, kaip demokratijos, žmogaus teisių, investicijų apsaugos, dvigubo apmokestinimo ir t.t., tad „plokšti mokesčiai“ absoliučiai neturi jokios įtakos užsienio investicijoms.
Ketvirtas mitas. Nematau reikalo net ginčytis su šiuo pareiškimu. Mano „liberalo smegenys“ aiškiai suvokia, kad Lietuva 2013 m. - tai ne JAV „Didžiosios depresijos“ ir ne Norvegija pokario metais. Mes turime ieškoti visiškai kitų sprendimų visuomenės poreikiams finansuoti, nei vakarų visuomenės ieškojo prieš septynis ar aštuonis dešimtmečius.
Penktas mitas. Ir štai stebuklas! Čia aš sutinku su p. Aloyzu Sakalu. Iš esmės emigracija nepadidės. Na, nebent labai daug uždirbantys užsienio kapitalo kompanijų vadovai pereis dirbti į Latvijos, Lenkijos, Estijos ir kitų „plokščių mokesčių“ šalių atstovybes. Emigracija nepadidės, o SODRA neteks keleto šimtų tūkstančių litų. Smulkmena, palyginus su grandioziniais socialdemokratiškos minties galiūnų gebėjimais taškyti mokesčių mokėtojų pinigus. Toliau gerbiamo prelegento traktate apie progresinius mokesčius prasideda painiava apie numatomas pajamų pakopas, apie gaunamas, o ne uždirbamas pajamas.
Prisimintas B. Lubys, sutikęs mokėti iki 45% savo samdomų darbuotojų pajamų mokesčio, nes pats pramoninkas tikrai gyveno ne iš atlyginimo, o iš kapitalo pajamų. Buvęs daug metų valdantysis, net išdrįso papriekaištauti liberalių smegenų tautos išdavikams, kad policininkų batai iki šiol skylėti, o poliklininkose vis dar eilės. Čia ir aš pritarsiu, kad man lygiai taip pat gėda dėl policinkų batų ir begalybės kitų taisytinų dalykų mūsų valstybėje, todėl, skirtingai nuo p. Aloyzo Sakalo, norėčiau jam ir visiems esamiems politikams užduoti kelis ne retorinius, o labai konkrečius klausimus.
Kiek iš viso reikia lėšų mūsų visuomenės viešų paslaugų finansavimui? Kiek paslaugų mes numatome finansuoti iš biudžeto, o kiek iš atskirų šeimos biudžetų? Kaip efektyviai šiuo metu panaudojami valstybės asignavimai? Tarkime, kad progresiniai mokesčiai jau įvesti ir valstybės biudžetas pasipildys p. Aloyzo Sakalo įvardintais 768 mln. litų. Kur yra konkretus planas apie šių lėšų panaudojimą?
Žinau, kad jo ir negali būti, nes Lietuvos politikas yra tokia profesija, kai pažadais švaistomasi be ribų, o pasirūpinti mokesčių mokėtojais nėra laiko. Esu skaitęs, kad rimtą proveržį retoms Lietuvos vaikų ligoms gydyti galėtų užtikrinti papildomi 2-3 mln. litų. Šiuo metu mūsų valstybės metinės išlaidos yra apie 35 mlrd. litų be ES paramos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!