Į jį visuomenėje nėra kreipiama pakankamai dėmesio. Kai kas nors ir pabando jį kelti (dažniausiai tai yra vyras), į jį žiūrima kaip į kokį nors verksnį nevykėlį. Duodama suprasti, kad jis nėra „tikras vyras“ ir visaip kitaip bandoma jį gėdinti siekiant tą diskusiją nutildyti.

Ši tema paprasčiausiai yra neparanki ir jos gvildenimas naudos neatneštų nei moterims, nei visuomenei ar valstybei (vedę vyrai yra kur kas darbštesni ir save aukojantys kitų labui, bet tai jau kiek kita tema).

Atsakant į vieną Jūsų klausimų, kita lyčių lygybės „medalio pusė“, ypač kalbant apie romantinius tarpusavio santykius, išliko dėl labai paprastos priežasties: vyrai dėl moterų konkuruoja kur kas labiau ir daug atviriau.

Tai ypač matoma iki 30-35 metų, kuomet to amžiaus merginos turi kur kas didesnį įvairių pasiūlymų skaičių nei to paties amžiaus vaikinai. O pastarieji, siekdami sėkmės romantiškuose santykiuose, turi įdėti kur kas daugiau pastangų, kad merginų būtų įvertinami palankiai.

Tos pastangos yra įvairialypės: tiek pasitikėjimo savimi vystymas, tiek finansinio pajėgumo ir stabilumo siekis, tiek kad ir taps pats priėjimas prie merginos siekiant ją užkalbinti ir taip rizikuojant savo ego ir nuotaika. Dar čia būtų galima paminėti ir ėjimą į sporto salę – tai taip pat yra daroma siekiant būti palankiau įvertintam dailiosios lyties atstovių.

Dėl to mes pasimatymo metu ir esame linkę moterims nupirkti kavos ir kokio nors kito gėrimo ar maisto. Tiesiog mes stengiamės sukelti įspūdį; arba bent jau elgtis taip, kaip iš mūsų tikimasi tam, kad nebūtume moterų diskvalifikuojami iš karto.

Tiesa, čia būtų galima sakyti, kad moterys irgi įdeda pastangų, siekdamos atkreipti vyrų dėmesį. Jos šukuojasi, darosi makiažus, stengiasi atrodyti gražiai. Vis dėlto galvoti, kad moterys taip elgiasi pagrinde dėl vyrų, yra kiek naivu.

Ne, jos tikrai dėl mūsų tiek daug nesistengia (išimtis būtų nebent tas vienas iš 10 ar 20 vyrų, kuris tam tikrai moteriai yra patrauklus – tada jos linkusios pažaisti su savo plaukais bei į to vyro pusę pažvelgi 2.4 sekundės ilgiau nei paprastai). Jos puošiasi viena prieš kitą, ir tai yra viena užslėptintų konkurencijos tarp moterų būdų. Kad ir kaip „neskaniai“ tai ir beskambės, tačiau joms menkai rūpi ką galvoja eilinis vidutinis vyrukas.

Palyginimui, kad ir eilinės vidutinės merginos pozityvi nuomonė vyro dieną praskaidrins. Tiesiog mes tokių teigiamų nuomonių apie save gauname labai retai.

Gyvenimo patyrę vyrai puikiai žino, kad moterys yra kur kas kritiškesnės vyrų atžvilgiu, nei vyrai – moterų, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti kitaip. Moterims juk užkliūva ir mažos niekinės detalės ir jos rimtai gali galvoti – ir dažniausiai tai daro – kad vyras, pavyzdžiui, nenupirkęs kavos, yra šykštus ir ateityje taip pat bus skūpus, nors taip anksti vertinti kito veiksmus turint tiek mažai informacijos yra labai paviršutiniška.

Ir dar sakoma, kad vyrai paviršutiniškesni už moteris.. Taip, galbūt mes garsiai kartais ir aptarinėjame moterų išvaizdą, dėl ko gali susidaryti įspūdis, kad vyrai yra kritiškesni moterų atžvilgiu, tačiau, galų gale, didžioji vyrų dalis yra linkę susitikinėti su ta mergina, kuri mums duoda nuoširdaus dėmesio ir žavisi mumis. Ir tam tikrai nebūtina, kad toji mergina būtų supermodelis.

Ar būtų galima tai pasakyti apie moteris, ypač kiek jaunesnes, klausimas yra retorinis. Mes, vyrai, turime atitikti daug įvairių ir neretai keistokų reikalavimų.

Tad ši „antros medalio pusės“ tema, dėl kurios tas „kavos apmokėjimo klausimas“ ir kyla, romantiškuose santykiuose moterims yra tikra privilegija, kuria jos gali džiaugtis dėl to, kad vyrai dėl moterų stengiasi gerokai labiau. O privilegijų žmonės atisakyti paprastai juk tikrai neskuba. Feministės juk kovojo už moterų teises, o ne už moterų privilegijų panaikinimą.

Kita Jūsų straipsnyje gvildenama tema yra apie tai, kodėl vyro finansinis „neįgalumas“ vertinamas kur kas neigiamiau, nei moterų. Taip pat buvo kalbama apie tai, kad „santykiai tarp vyro ir moters yra matuojami jausmais ir darbu“ bei „santuoka tarp vyro ir moters privalo būti paremta meile, o ne materialiniais dalykais“.

Prisipažinsiu, šios citatos skamba tikrai gražiai ir idealioje, pagal „Disney“ principus veikiančioje visuomenėje tai turėtų būti tiesa, tačiau, deja, taip nėra, ir sunku įsivaizduoti, kad gali būti. Kodėl? Atsakymas yra paprastas.

Moterys vyrus myli visiškai kitaip nei vyrai myli moteris. Nors tai yra ypatingai plati tema, tačiau labai daug neišsiplečiant tą skirtumą galima apibūdinti maždaug taip. Kai vyras myli moterį, jis yra linkęs dėl jos aukotis savo interesus atidėdamas į antraeilį arba, jei yra vaikų, trečiaeilį planą. Dėl to vedę vyrai yra labiau linkę sunkiau dirbi nei dirbi ilgesnes valandas.

Taip pat dėl to vyrai ir daro visokius romantiškus gestus moterų atžvilgiu – siekiant parodyti jai savo atsidavimą ir rūpestingumą. Vyrams nereikia, kad moterys darytų ką nors ypatingo tam, kad vyrai jas mylėtų. Kalbant bendrai, mes moteris mylime veikiau už tai, kas jos yra, o ne ką jos daro (nors vienareikšmiškai neperžengiamos ribos „arba-arba“ čia dėti gal vis tik ir nereikėtų).

Sakoma, kad moterys yra tikros romantikės, tačiau ar kada nors prisimenate, kad būtent moteris būtų padarysi ką nors romantiško vyrui? Jei taip, tuomet palyginkite kiek tokių „romantikos darymų“ yra padarę vyrai. Moterys yra romantikės tol, kol jos tą romantiką vartoja; kol jos yra tos romantikos gavėjos.

Tai mums leidžia prieiti ir prie to, kaip vyrus myli moterys. Kad vyrus moterys myli, abejoti negalima. Emocijos tikrai yra. Jausmai taipogi. To neigti nei reikia, nei būtų teisinga. Vis dėlto, moterys vyrus pamilsta kitaip, nei vyrai pamilsta moterį.

Trumpai tariant, moteris mylį tokį vyrą, kuris priverčia tą moterį jaustis ypatinga. Tas būdas gali būti įvairūs vyro rodomi romantiniai gestai: vakarienės, kelionės, klausimasis, malonių žodelių sakymas ir panašiai.

Kada vyras tokių dalykų nebedaro (kas yra suprantama, nes nuolatinis tokių dalykų planavimas atima labai daug jėgų ir energijos, o grįžus iš darbo juk visiems norisi tiesiog pailsėti ir nieko nedaryti; pastangos iš vyrų pradeda rodytis nebe romantiškais gestais, o stabilumu, aprūpinimu ir pnš.), moteris ima nebesuprasti, kas darosi, ir jos jausmai po truputį ima blėsti.

Taip yra todėl, kad moteris vyrą myli už tai, ką gero ir naudingo vyras gali jai padaryti. Kitaip tariant, moteris vyrą mylėjo dėl to, kad vyras privertė ją jaustis ypatinga, o ne už tai, kas tas vyras yra.

Visa vyro „esybė“, dėl kurios vyras ir yra toks, koks jis yra svari tik tiek, kiek ji esminė vyro aukojimuisi moters naudai. Moteris iš tikro myli ne vyro egzistavimą savaime, bet jo jai daromus darbus. Pavyzdžiui, moteris vargiai „myli“ vyro intelektą, jei jis neatneša pačiai moteriai kokios nors naudos. Kodėl tiksliai taip yra gali puikiai paaiškinti evoliucinė biologija, todėl išsiplėsti čia neketinu.

Tad, grįžtant prie Jūsų straipsnio, Algirdai, stebėtis, kodėl moterims vyro uždarbis yra toks svarbus ir klausti, kur šiuo klausimu dingo lyčių lygybė, neverta, nes, supratus vyrų ir moterų mylėjimo ypatumų skirtumus, atsakymas tampa pakankamai aiškus.

O kas liečia Jūsų eks, Jūs jai turėtumėte padėkoti, nes ji padarė dalyką, kuris tarp moterų yra ganėtinai retas: ji buvo nuoširdi. Ji nemelavo; ji nemeilikavo; ji nesistengė Jus apgauti tam, kad ją pamiltumėte dar labiau. Ne, ji to nedarė. Ji su savo mintimis buvo nuoširdi ir ji tiksliai pasakė, ką galvoja. Net neverta abejoti, kad, nesvarbu ką moterys ir besakytų verbališkai, dauguma mąsto panašiai kaip ir Jūsų buvusioji.

Dauguma moterų tiesiog visko tiesiai šviesiai to nepasakytų ir Jus tiesiog paliktų ir Jūs būtumėte buvęs nežinioje.

Arba tiesiog tęstumėte savo draugystę tos nesąžiningosios moters iš tikro net nepažinodamas. Vėliau ilgai vedusiems vyrams ir kyla visokie klausimai „kodėl mano žmona ilgainiui pasidarė visiškai kitokia nei ji buvo mums susipažinus?“. Žmonų charakteriai beveik niekada drastiškai nepasikeičia; tiesiog vyrai savo žmonų iki vestuvių paprasčiausiai iki galo nepažįsta.

O moterims vestuvės, santuoka ir vaikai yra labai svarbūs. Ir moterys yra pasirengusios daug kam, kad tai pasiektų. O jei dar gauna vyrą, kuris yra linkęs aukotis tos moters ir jų vaikų labui, tai tiesiog „uoga ant viršaus“. Tad kodėl tada gi ir nejautus tokiam savęs besiaukojančiam vyrukui kokių nors jausmų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.