Pamenu, kartą lauko kavinėje jis net sukėlė muštynes. Ir visa tai tik dėl to, kad priėjęs vyrukas angliškai paklausė, kaip rasti netoliese esančią gatvę, o aš pakilau jį keletą žingsnių palydėti ir parodyti. Mano brangusis, deja, nesuprato, apie ką eina kalba (tai – dar vienas pavyzdys, kad turi bent apytiksliai sutapti ne tik poros pasaulėžiūra, bet ir išsilavinimas), ir pasivijęs net pasišokinėdamas, mat buvo gerokai žemesnis, pradėjo mosuoti norvegui prieš nosį kumščiais. Tas, norėdamas išvengti peštynių ir be galo apstulbęs, iš pradžių kelis žingsnius žengė atatupstas, o galiausiai taip stuktelėjo delnu mano strykčiojančiam brangiajam į kaktą, kad šis nuo vieno vienintelio smūgio išsitiesė kaip ilgas. Kvailutė: užuot bėgusi nuo tokio padaro kuo toliau, puoliau guosti ir glostyti – ar tik neužsigavo, ar tik nenukentėjo...
Vėliau, kai susituokėme, šitie „žiedeliai“ dar labiau sužydėjo – buvau kaltinama, kad per garsiai juokiuosi, kad vos tik prasižioju, „ne kalbu, o flirtuoju“, kad visada ir visur noriu suvilioti visus aplinkui esančius vyrus, visus jo draugus ir savo draugių vyrus, kad lyg siųstuvas siunčiu į visas puses signalus, kviečiančius visus vyriškos giminės atstovus link savęs. Aš neturėdavau teisės viena išeiti iš namų net nusipirkti pieno. Be jo pritarimo negalėdavau įsigyti jokio drabužio – jis labai kritiškai įvertindavo, ar sijonas ne per trumpas, suknelė – per atvira, megztukas – per daug prigludęs... Draugės lauktuvių iš Kanados parvežtą suknutę jis tiesiog išmetė – mat nusprendė, kad su ja aš atrodau „kaip kekšė“, nors iš tiesų tai tebuvo kuklus ir gana uždaras drabužėlis.
Sakydavau jam: „Juk nebūčiau už tavęs tekėjusi nemylėdama. Tad kodėl manimi nepasitiki? Nejaugi nori savo priekaištais ir pykčiu mano jausmus nužudyti?“. Tačiau net mano nekaltybė, kurią išsaugojau ir jam padovanojau, jam kėlė įtarimą. Dažnai apimtas pavydo ir įtūžio drėbdavo man kaltinimą, kad net ir šiuo atveju sugebėjau jį apgauti ir palikti kvailio vietoje, kad iš tikrųjų nebuvau nekalta, tik gudriai jį apmulkinau.
Kartais galvodavau: kodėl žmogus taip labai mane įtarinėja? Tikriausiai, jis puikiai žino ir yra patyręs, kaip svetimaujama, kaip laužomos santuokos priesaikos. Juk jei pats to nedarytų, jam net nekiltų mintis, kad tai galėčiau daryti aš! Bet šnipinėti ir tikrinti neketinau. Labiau rūpinausi, kaip išsaugoti sveiką savo kailį, nes vyras jau nevengdavo mane pastumti, apkumščiuoti. Ir mano jausmai, be abejonės, pradėjo įgauti kitą atspalvį. Apie kokią meilę būtų galima tokiu atveju kalbėti?!
O iš šalies atrodėme puiki, darni pora. Mano vyras visur ir visada viešumoje ar šiaip kam matant laikydavo mane apkabinęs, rūpindavosi, ar man ne per šalta, ir dažnai mielai net be jokio reikalo apgaubdavo mane savo švarku. Net vaišių metu, sėdėdamas prie stalo greta, jis laikydavo ant mano kojos savo ranką – visi tai suvokdavo kaip begalinės meilės ženklą, ir tik aš viena žinojau, kad mano koją slegia šalto ir sarkastiško savininko ranka: sunki kaip akmuo.
Kartą draugų susibūrimo metu vyrai nuėjo į pirtį. Mes, moterys, likome šnekučiuotis prie stalo. Ir atsitik tu man šitaip – tuo metu atvažiavo būrys vėluojančių svečių, ir vienas iš jų pakvietė mane šokti. Tarp kitko, šoko ir daugiau porų, be to, visi buvome seni bičiuliai. Na, šiaip jau aš visada turėdavau atsiskaityti savo vyrui, su kuo šokau jam nematant. Ir jokiu būdu negalėjau šokti su vienu vyruku dviejų šokių. Tik vieną! Bet tąkart jis tiesiog išpuolė iš pirties vienomis glaudėmis, užsimaukšlinęs ant galvos veltinę kepurę, įraudęs kaip virtas vėžys, ir kaip koks idiotas stvėrė mane už rankos – per plauką išsilaikiau ant kojų. Bet ir toks pažeminimas draugų akivaizdoje dar nebuvo paskutinis mano kantrybės lašas.
Tik savo mamos dėka likau gyva – ji užsuko bėgdama pro šalį ir šitaip lemiamą akimirką mane išgelbėjo. O smurto priežastis buvo daugiau negu juokinga – užsukęs į svečius paties mano vyro pusbrolis. Jis gyveno užsienyje, tad buvome seniai nesimatę. Ir atvyko – lyg tyčia – prieš pat grįžtant iš darbo mano vyrui, su puokšte gėlių ir saldžiomis lauktuvėmis. Jam išėjus kilo tikra audra!
Vis dėlto prie mano tėvų vyras visada truputį kėlė scenas. Pamenu, tėvelis, kalbėdamas prie stalo mūsų vestuvių dieną, pasakė, kad tikisi, kad mano išrinktasis mylės ir saugos mane taip, kaip iki šiol mylėjo ir saugojo jis pats. Ir kad jis – tėvas – net ištekėjusiai savo dukrai visada bus užtarėjas ir ramstis, ginsiantis nuo menkiausio pavojaus. Šie žodžiai, ko gera, giliai įkrito į mano vyro širdį. O aš? Ak, jei tik būčiau išdrįsusi savo tėčiui pasiguosti laiku!
Žodžiu, dabar priekiniai mano dantys nepamėlynuoja valgant mėlynes – jie mano buvusio vyro „dėka“ yra netikri. Sugijo ir šonkaulio lūžis. Tebesu gyva ir... pagaliau laisva. O mano buvęs vyras iškart po skyrybų po mano langais vedžiojasi naująją pasiją – apgaubęs savo švarku ir švelniai apkabinęs... Tikriausiai, galvoja, kad aš kraustysiuosi iš proto pavydėdama. Bet iš tikrųjų man jo pastangos graudžiai juokingos. O tos moters paprasčiausiai gaila. Bet tai – jau nebe mano gyvenimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pavydas pavasarį kai kuriems įsimylėjėliams tiesiog susuka galvą. Įtarinėjimai, telefono ar socialinio tinklo paskyros žinučių tikrinimas, o kartais ir netikros anketos sukūrimas – šių priemonių imasi žmonės, niekaip negalintys patikėti, kad mylimasis ar mylimoji nesidalija savo meile su kitais. Klausiame jūsų – ar esate kada nors bandę tikrinti savo antrą pusę? Galbūt pabaiga buvo visai kitokia, nei tikėjotės?
Vienam jūsų už atvirumą ir pamokas padovanosime prizą – I. Liutkevičienės knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“ ir 6 mėn. „Moters“ žurnalo prenumeratą. Savo istorijomis galite dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pavydas“.