Ir kaip po to netikėt anos gerumu? Bet, pasikartosiu, skaičiai – dalykas rimtas, tad vis dėlto reikia patikrinti kaip valdžios gerumas reiškiasi konkrečiai. Pavyzdžiui, paimkime vieną iš humanitarinių mokslo institutų, kuriame dirba laimingieji 40 procentų didesnių skaičių gavėjai, realūs žmonės, t. y. mokslininkai.

Aiškumo dėlei įvardinkim algos dydžius – kiek žmogus gauna „į rankas“, kadangi valdžia per tą laiką prikūrė stebuklų aplink algą „ant popieriaus“. Ir štai jie – realūs algalapiai! Jaunesnieji mokslo darbuotojai, t. y. realiame gyvenime jau baigę aukštąjį mokslą, dirbantys mokslinį darbą, nebūtinai doktorantai, dažnai jau apsigynę disertaciją, už pilną darbo etatą 2017 metų gruodį uždirbo nei daug nei mažai – 426 Eur. Priminsiu, tuo pat metu du visiems pažįstami dirbančiojo savivertės skaičiai t. y. minimalus atlyginimas šalyje buvo 380 Eur, o štai vidutinis atlyginimas „į rankas“ – 690.50 Eur. Anomis dienomis, kaip ir visada, kažkur fone girdėjosi nesibaigiančio valdžios teatro choras apie susirūpinimą mokslo kokybe, mokslą kaip valdžios prioritetą ir t. t. ir pan. Bet tai buvo seni, gūdūs ir tamsūs laikai, kurių jau niekas nepamena. Nes 2018 metų kovą jaunesniojo mokslo darbuotojo gyvenimas, ačiū partijai ir vyriausybei abstrakčiai ir Skirmantui Malinauskui asmeniškai, ženkliai pagerėjo – už pilną darbo etatą jis gavo 498 Eur, t. y. 72 Eur daugiau.

Tiesa, padidėjo ir minimalus atlyginimas, o ir visad klastinga infliacija nestovėjo vietoje. Bet jau 2019 metų vasarį jaunesnysis mokslo darbuotojas iš laimės nebegalėjo patikėti savo akimis – už pilną darbo etatą gavo kosminius 607 Eur! Su šitiek pinigų, žmogus, jau nežinai ką daryti. Nepratęs esi prie prabangos. Tiesa, kiti skaičiai ir vėl smogė atgal: vidutinis atlyginimas šalyje augo iki 802,70 Eur „į rankas“, o minimalus pagal senesnę, dar nestebuklinę valdžios išrastą mokesčių sistemą – iki 430 Eur.

Kažkokie jaunesnieji, vargo pelės – ne rodiklis, pasakysite jūs. Būsite teisūs. Todėl štai jums ir to paties instituto mokslo darbuotojai, realiame gyvenime žmonės, kurie baigė aukštąjį mokslą, rašė mokslinius straipsnius, apsigynė disertacijas, besimokydami praleido jau mažiausiai 10 metų, t. y. valstybė į šiuos specialistus ir jų parengimą jau kaip reikiant investavo. Tai kaip gi jie gyvena, tie mokslo žiurkėnai? Gal geriau už jaunesniuosius kolegas? Bet, pasirodo, nelabai. 2017 metų gruodį gavo 535 Eur per mėnesį, 2018 metų sausį – 652 Eur, o štai 2019 sausį (nematyta negirdėta!) -„net“ 786 Eur „į rankas“. Tenka pripažinti – 2019 sausį vieno mokslinio instituto atveju įvyko neįtikėtinas dalykas – 10 metų besimokiusio mokslų daktaro, dirbančio mokslinį darbą, alga beveik priartėjo prie šalies vidutinio darbo užmokesčio!

Paveikslas išlieka nepilnas – pažvelkime kaip gyvena instituto mokslo žvaigždės, vyriausieji mokslo darbuotojai, tempiantys didžiausią mokslinės produkcijos naštą. Realiame gyvenime jie jau išleidę ne vieną monografiją, dirbantys mokslinį darbą dažniausiai ne vieną dešimtį metų, mokslo elitas. Savo srities profesionalai – net labiau už „profesionalų“ vyriausybę. Jau minėtą gūdų 2017-ųjų gruodį vyriausieji mokslo darbuotojai gavo „į rankas“ 645 Eur. Anomis dienomis tai buvo 45 Eur mažiau nei tuometinis vidutinis darbo užmokestis. O štai 2019 metų vasarį – „jau“ 942 Eur. „Į rankas“. Pasaka! Kas kažkada galėjo patikėti, kad antai mokslo institute ateis laikai kai Lietuvos mokslo elitas algos gaus daugiau nei vidutiniškai lietuvis!

Bet problema – vidutinis šalies darbo užmokestis drauge su infliacija neklauso nei partijos, nei vyriausybės ir net Skirmanto Malinausko: jie ir toliau kaip zuikiai liuoksi į viršų savais keliais. Dar blogiau – zuikių liuoksėjimas vyksta laisvai, zuikiai nekoordinuoja veiksmų su valdžios sugalvota ir jos pačios nepatvirtinta viešojo sektoriaus algų kėlimo strategija. Aišku, blogai nuo to ne valdžiai, o nabagams mokslininkams. Maža, kad 10 procentų algų kėlimas aniems buvo pažadėtas dar praėjusį pavasarį. Kas ir kiek prieš prezidento rinkimus žadėjo, tuomet skaičiavo tik tie, kam tai rūpėjo. Nei partijai, nei vyriausybei, nei Skirmantui Malinauskui nebeįdomu. Šiandien jau kitas rytas ir valstybės prioritetai kiti.

Bet jei kalbėtume apie prioritetus, ar gali būti kažkas gėdingiau už cinišką valdžios pasirinkimą viešai prisidengti skaičių ekvilibristika tam, kad nuslėptume kokiame nesibaigiančiame skurde gyvena Lietuvos mokslas, kai nesiliaujama viešai postringauti apie jo kokybę, bet nutylima, jog už tą kokybę mokama pati žemiausia ir elementarų žmogaus orumą paniekinanti kaina?