O tada įsijungia realybė. Pirmos akimirkos sužinojimo pačios skaudžiausios, nes jos trenkia fiziškai, visas kūnas kaip po smūgio ir negali patikėti, viskas atrodo melas.

Paskui, kažkuriame iš suvokimo, kas įvyko, etapų, pradedi ieškoti priežasčių. Mano atveju neištikimybė nebuvo jo vieno kaltė. Ne visada būna kaip filmuose, kur idealią ir viskuo malonią žmoną išduoda niekšas vyras.

Kartais pati žmona būna kalė. Kai sukaupiau stiprybę atsisukti į praėjusius metus ir pasižiūrėti į save, kokia pati buvau, suradau daug psichologinio smurto ir teroro vyrui. Daug kartų sužeidžiau jį moraliai, vijau iš lovos ir namų.

Nesakau, kad jis nekaltas. Kaltas. Bet santuokai sugriauti arba išsaugoti visada reikia dviejų žmonių.

Aš sutikau pabandyti susitaikyti, bet buvo labai sunku. Iš pradžių sunkiausia buvo dėl prisiminimų, vaizdų ir žodžių, kurie įšokdavo į mano mintis net kai nekalbėdavome apie tai. Jie vis grįždavo ir grįždavo.

Paskui pasidarė sunku dėl įtarinėjimo, nes dar beveik metus po to man užeidavo panika vos jam vėluojant grįžti iš darbo ar pasakius, kad savaitgalį susitiks su draugu. Baimė, baimė, nesaugumas, nerimas, nepasitikėjimas – su jais nuolat gyvenau ir stengiausi kovoti.

Trečiasis sunkumas buvau aš pati. Kaip man reikėjo keistis, kad santykiai eitų į priekį? Ką man reikėjo daryti, kiek dirbti su savimi, kad iš persekiojančios žmonos, irziančios anekdotų personos, tapčiau moterimi. Normalia moterimi, kurią kažkada vyras ir įsimylėjo.

Sprendimas atleisti man kainavo nepaprastai daug. Nerimo ir nemigos naktų, pastangų, darbo su savimi, komunikacijos su vyru mokymosi.

Tai buvo ir vienas geriausių sprendimų, nes jis pakeitė viską. Mūsų santuokos kokybę, pasitikėjimo vienas kitu lygį (po tiek laiko – į gerą), mano elgesį ir savijautą, mane kaip moterį. Viskas, ką išgyvenome kartu, mus sustiprino.

Tai galiu matyti tik dabar, jau praėjus daugiau negu dvejiems metams nuo įvykių. Todėl tos ir tie, kurie dabar susiduriate su panašiais išgyvenimais, žinokite, kad jei ryžotės atleisti, lengva nebus. O niekada iki kol nepasijusite vėl ramūs ir vėl gerai nežinosite, ar buvo verta.

Mano atveju – buvo ir aš dėkinga už tai.