Tai dar nėra Lietuvos futbolo reabilitacija, nes, pirma - federacija neatlieka savo uždavinių, be to, ją purto teisėsauga, antra – neturime padoraus futbolo stadiono bei futbolo mokyklų vaikams. Kol kas stebime tik moralinį atsigavimą.
Tačiau gerų ženklų galima įžvelgti. Vis daugiau žmonių ateina pažiūrėti rinktinės arba atrankų į čempionatus arba pajėgiausių klubų bandymus patekti į Europos turnyrus. Vis dažniau išgirstu klausimus dėl federacijos veiklos ir futbolo stadiono, o Vilniaus savivaldybė jau planuoja ne mažesnio kaip 10 tūkst. vietų stadiono statybą. Gerai pažįstamas modelis – bus pergalės, bus ir stadionas yra daugiau nei absurdiškas ir juo besivadovaujantys žmonės turi būti baudžiami.
Jeigu savivaldybė tesės pažadus, pradžiai to turėtų pakakti. Daugiau žmonių ateitų į rungtynes, didėtų populiarumas, patys futbolininkai nebejaustų gėdos. Anot Deivido Šembero, bežaidžiant su ispanais nebuvo kur akių dėti.
Didėjant populiarumui vis daugiau vaikų ateitų lankyti futbolo treniruotes. Išaugs nauja futbolininkų karta, kuri nebejaus gėdos žaisti namuose, stiprėjant klubams, galės gauti padorias algas, o ne stipendijas. Dabartiniai vaikai turėjo perspektyvą nebent žaisti užsienio klubuose. Deja, ten, jie nėra labai laukiami, nes Lietuvos futbolo mokykla laikoma nekonkurencinga.
Pasistūmėjus reikalams su stadionu, džiugina ir žiniaskaidos darbas bei viešieji ryšiai. Pajėgiausi futbolo klubai turi puslapius socialiniuose tinkluose, pagaliau galiu pamatyti naujienas, rungtynių ištraukas, statistiką, gaunu nuorodas į straipsnius. Žurnalistai ištraukia į viešumą federacijos problemas ir nuklydimus. Žiniasklaida vis labiau užsiima futbolo populiarinimu, nes net ir blogos naujienos yra priminimas, kad futbolas Lietuvoje vis dar egzistuoja. Reikėtų rengti daugiau televizijos laidų apie futbolą, daugiau socialinės reklamos, nes yra žmonių visai pamiršusių futbolą. Reikia parodyti bent kokį regresą ar progresą, nes patys jie tuo nepasidomės.
Pagaliau paskirtas savo nuomonę turintis treneris. Tačiau priešprieša su federacija negali ilgai tęstis, turi vykti kardinalūs pokyčiai pačioje federacijoje. Anot pačių futbolininkų, reiktų išvaikyti visą federaciją ir atsakingus, dykaduoniaujančius asmenis. Gerai, kad treneris disciplinuotas ir išmano tarptautinį futbolą, yra dirbęs su kitomis rinktinėmis ir užsienio klubais. Tikiuosi, jis nuteiks mūsiškius nugalėtojų filosofijos, o iki dabar rinktinė buvo mokoma nepersistengti, nes vis tiek pralaimėsime. Tačiau futbolas būna nenuspėjamas.
Svarbiausia dabar yra visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys futbolui. Turime du perspektyvius futbolo klubus – Panevėžio „Ekraną“ bei Vilniaus „Žalgirį“, kurie šiemet jau žaidė Europos turnyru atrankose ir ganėtinai sėkmingai. Žinoma, Panevėžio klubui irgi reiktų stadiono, bet tokiu federacijos darbu nepatenkiname net rinktinės poreikių - per dvidešimt metų nei vieno UEFA IV kategorijos stadiono ir jokių rimtesnių pasiekimų. Stadionas yra kertinis dalykas, reikia tikėtis, kad stadiono problema bus išspręsta. Nors vis kliudo finansinės problemos, turime eiti toliau. Moraliai futbolas truputį atsigauna, bet viską norėtųsi paspartinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!