aA
Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.
© Foto / DELFI skaitytojas

Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau jų atsiranda šioje serijoje, todėl reikia skubėti, nes kitu atveju gali būti labai ilgas ir nesibaigiantis sąrašiukas.

http://www.ecotrail-events.com/

1. Ecotrail Paris – įveiktas

2. Ecotrail Oslo – įveiktas

3. Ecotrail Brussels – š.m. rugsėjo 9 d.

4. Ecotrail Madrid – š.m. lapkričio 11 d.

5. Ecotrail Madeira – gal kitais metais, nes šiemet jau praleidau šį bėgimą.

Kai patikrinau šiandien, kokie yra dar ECO bėgimai, buvau stipriai nustebintas, atsirado nauji du Ecotrail – Stokholme ir Reikjavike.

Taigi jau yra septyni Ecotrail bėgimai nuostabiose vietovėse ir labai noriu juose visuose sudalyvauti. O dabar laikas apžvelgti Oslo Ecotrail.

<...>

Visada norisi, kad būtų idealus oras varžybų metu ir kai lieka kelios savaitės, kažkodėl jaučiu visi bėgikai pradeda kaip apsėsti stebėti orų prognozes tos vietovės, kur vyks bėgimas. Stebėjau ir aš, tačiau kuo ilgiau stebėjau, tuo darėsi vis liūdniau – prognozės darėsi vis blogesnės ir blogesnės ne tik Osle, bet ir Lietuvoje. Pavasaris neskubėjo ateiti ir buvo labai sunku save motyvuoti treniruotis. Aš turiu šiokią tokią blogo oro karmą, kai kalbama apie varžybas – traukiu blogus orus (lietų, karštį, liūtį, sniegą ir t.t.). Šis kartas nebuvo išimtis, o dar gavus organizatorių perspėjimą apie laukiamą purvą, lietų ir „kovinį“ orą, mano blogiausias scenarijus pradėjo pildytis.

Labiausiai buvo liūdna dėl kartu keliaujančios šeimynos, nes daugiau pergyvenau ką jie veiks lietaus metu, nei kaip čia man bus bėgant per tokį orą. Aš pripratęs prie „kovinių“ oro sąlygų, nes kitokių nepamenu, kada turėjau.

Osle mus pasitiko lietus ir vėsa, lijo visą ketvirtadienį ir dalį penktadienio. Tačiau penktadienį po pietų netikėtai oras pasikeitė ir pasirodė saulė, netgi „Uber“ vairuotojas sakė – oras keičiasi kiekvieną akimirką, čia saulė šviečia, čia lietus lyja... Taigi per daug neimdami į galvas kas bus po valandos, bandėme grožėtis Oslu ir mėgautis pirmu saulėtu pusdieniu jame (taip sakė vietiniai).

Startavome iš Oslo centre esančio parko, kuris šliejasi prie Akerselva upės. Starto vieta visais įmanomais ženklais signalizavo apie tai, kad organizacija šio renginio nebus labai gera. Nenoriu lyginti jos su Italijos didžiųjų bėgimų organizatoriais, bet be jokio graužaties jausmo, galiu pasakyti – mūsų Tengris labai gerai dirba (startas, informacija, trasos žymėjimas ir t.t.).

8:50 nuskambėjo Norvegų eurovizinė daina ir organizatoriai visus pakvietė burtis prie starto linijos. Dangus buvo apsiniaukęs, laikas nuo laiko nukrisdavo lašelis lietaus, bet buvau kovingai nusiteikęs.

9:00 startas ir visi pajudėjo palei upę esančiu dviračių–pėsčiųjų taku per Oslą. Aš net nusistebėjau, kokiu greičiu gali startuoti 80 km bėgimas, nes visai nemažas atstumas laukia. Pirmuose 5 km jaučiausi kaip ne savo rogėse, nei vieno bėgančio mano tempu, visi aplenkdavo mane ir toliau skrisdavo miesto dviračių takais. Norvegai tikrai greiti plente, todėl teko truputį atsipalaiduoti ir pradėti grožėtis Oslo apylinkėmis, nes kitaip rizikavau baigti bėgimą ankščiau laiko.

Po to, kai pradėjau bėgti savo tempu, pradėjau matyti aplinką, kurioje slėpėsi žymiai gražesnis Oslas, nei centre matėm. Norvegai tikrai mėgsta gyventi gamtos apsuptyje ir jausti jos alsavimą – namai pastatyti prie pačios upės, kurios šniokštimas toks garsus, kad nesigirdi nieko, kas groja ausinėse. Nežinau, kaip jie izoliuoja savo namus nuo išorinio garso, bet patys vaizdai tikrai nuostabūs.

Po 7 km prasidėjo parko minkštas (žvyras) takas, kur keletą minučių teko garbės pakalbėti-prasibėgti kartu su keliais norvegais, kurie pasidomėjo iš kur aš, kaip man sekasi, ar patinka šis bėgimas, ar aš dalyvavau panašiuose ir t.t. Jau buvo pabodę kapoti asfaltu, todėl atsakiau paprastai – nieko labai išskirtinio dar nepamačiau, tipinis miesto bėgimas, bet tikiuosi dar bus, kas nustebins... Gavau pažadą, kad priekyje manęs laukia tikrai geri gabalai takų, kurie yra labai techniški ir apgaulingi. Pradžioje buvau truputi skeptiškas dėl to, ką jie vadina techniškais, bet kai pamačiau pirmuosius ruožus, buvau „sužavėtas“. Galvoje gimė toks apibrėžimas: pas norvegus arba lengva arba sunku, jokio vidutinio lygio.

Prabėgus pirmuosius sunkesnius takus ir pakilus į pirmąsias aukštumas, atsivėrė tikrai nuostabus Norvegijos kraštovaizdis – ežerai, miškai ir kalnai. Kalnai neaukšti, bet tikrai gražūs – tokių tikrai norėčiau Lietuvoje.

14 km maitinėlė buvo skurdžiausia, kokia esu matęs per savo gyvenimą. Šis sakinys atspindi maitinėlės situaciją – vanduo ir tik vanduo, oi vanduo ir tas tik labai nedaug, nes nelabai jau yra, nespėjom atsivežti, jei palauksi dar paieškosiu ir t.t. Kai pagalvoji, kad tai Eco bėgimas, tai gal visai ir gerai, jog turime, kuo mažiau galių daryti įtaką aplinkai, o vanduo toks neutralus. Prisilašinau gertuvę vandens ir išjudėjau toliau gaudyti „kaifo“ ant purvyne paskendusių šaknų.

Netikėtai „kaifo“ teritoriją pakeičia žvyrkeliukas per eilinių Norvegijos ūkininkų laukus. Tikrai sužavėjo, ideali tvarka, pasijaučiau kaip Šveicarijoje, tik fone nesimatė baltuojančių alpių viršūnių. Nemačiau nei vieno ne vietoje palikto daikto, komposto dėžės surikiuotos, automobiliai tik jiems skirtose vietose, žolytė nupjauta ir neišvažinėta, gyvuliai galiniame tvarto kieme ganosi, jokių šiaudų kieme ar ant kelio, netgi traktorius ir tas turi sau skirta vietą.

Bėgau ir negalėjau patikėti, kaip mums dar toli iki skandinaviško ūkio, bet pasąmonė džiaugėsi tuo, kad mūsų emigrantai dirba pas norvegus ir mokosi tvarkos. Ankščiau ar vėliau parveš tą patirtį ir į Lietuvą.

Po Norvegijos ūkininkų atkarpos vėl nusukome į kalnus ir miškus, o jau ten prasidėjo visiškos linksmybės. Nesibaigiantys kilometrai „gero“ bėgimo tako – purvas, šaknys, upeliai, akmenys, lentų keliukai per pelkes ir t.t. Žodžiu, trasa smagi, jei turi sveikas kojas ir moki bėgti technišku paviršiumi, bet man buvo viskas gerai, aš judėjau lėtai ir grožėjausi neišpasakyto grožio gamta. Šis metų laikas Norvegijoje yra pats geriausias, nes dar jokių gyvių (uodų, musyčių ir t.t.) nėra, o oras jau leidžia turistauti su palapinėmis. Vietiniai išnaudoja šią progą ir ilsisi beveik prie kiekvieno prabėgto ežeriuko.

Kai iš toli pamačiau daug žmonių susibūrusių ant kalno, nelabai suvokiau kas čia vyksta, tačiau kai jau pribėgau arčiau ir pamačiau savo prietelį Marių ir per kolonėles išgirdau: „Startas už 5 sekundžių“, buvo aišku – tai 32 km maitinėlė ir laikas pildytis atsargas, bei vytis lėčiausius 45 km bėgikus. Labai ilgai negaišęs, prisipildžiau vandens ir pajudėjau su bananu rankoje.

Įkvėptas nuostabių vaizdų (Olimpinis slidinėjimo kompleksas) ir geros savijautos, praradau budrumą, dėl ko po kelių šimtų metrų nuo maitinėlės, leisdamasis nuo itin stataus šlaito, išsisukau kairės kojos čiurną. Skausmas buvo toks, kad vos nepridariau į vieną vietą. Pastovėjau, apsidairiau, pasižiūrėjau kiek reikia į kalną ristis atgal iki maitinėlės, jau buvau besukąs atgal, tačiau nusprendžiau palaukti, pabūti su skausmu, apsiprasti ir pažiūrėti ką daryti toliau.

Visada pradinis skausmas būna didžiausias, bet vėliau po truputį apmažėja ir jau gali ieškoti, kaip statyti koją, kad skausmas būtų toleruojamas. Taip eksperimentuodamas sunkiai, bet netikėtai pakilau iki slidinėjimo trasų, kur mano nustebimui, dar radau sniego. Tas vaizdelis atrodė lyg iš pasakos ir mano maldų išsipildymas, nes dar kokių 10 minučių atgal jau audžiau mintį, kaip čia užsukti pas vietinius norvegus į sodybą ir paprašyti ledo.

Kritau į sniegą ir prisikasiau jo į kojinę. Dar truputėlį atsišaldžiau visas keistas vietas, kurios buvo pažeistos ir skausmai tapo toleruojami, kas įgalino mane toliau judėti sekančios maitinėlės link. Galvoje sukosi mintis tik viena, kažkaip nusigauti iki 50 km ir jei nebus geriau, pasakyti viso šiandienos nuotykiui.

Sunkūs ir skausmingi kilometrai mažėjo ir savijauta po truputį gerėjo. Sėkmė vėl buvo mano pusėje, nes šioje trasos atkarpoje buvo labai daug gerai paruoštų žvyro takelių, kuriuos žiemą jie naudoja kaip slidinėjimo trasas ir jie leido išmokti bėgti su skaudančia čiurna ir pradėti tikėti, kad gal būt nereikės važiuoti su taksi iki finišo.

48 km maitinėlėje vėl kartojosi 14 km Eco stiliukas. Čia beveik nieko nėra, tik vanduo ir bananai. Siūlė „sportinį“ gėrimą, tačiau kai atsigėriau, nejaučiau skirtumo tarp jo ir vandens. Atsargiai paklausiau, ar yra medikų, kurie galėtų padėti su koja, bet vietoje nuorodų, kur juos galėčiau rasti, gavau klausimą:„Nori baigti bėgimą čia ar ne?“.

Supratau, kad medikų greičiausiai dabar nėra, tuomet dar užklausiau vieno dalyko:„Gal netyčia kur nors kolos yra, nes niekur negaliu rasti? Gavau labai smagų atsakymą, kad kolos yra 60 km maitinėlėje. Nusišypsojau ir supratau, kad ir kaip norėčiau, čia nepavyks baigti savo pasirodymo ir tikrai dar teks 12 km suvynioti iki sekančios maitinėlės.

Jau apie kokį nors rezultatą negalvojau, tikslas buvo vienas – kuo mažiau kentėti ir kuo arčiau priartėti prie finišo. Labai norėjau pasiekti finišą, nes per paskutinius metus nei vieno finišo...

Išjudėjus iš maitinėlės, laukė kokių 2 km trasos gabalas, visą laiką į kalną. Čia jau daviau valios kojos statymo eksperimentams ir SMS žinučių rašymui. Įveikęs apie 500 m, pasiekiau tokį lygį, kad galėjau lėtai bėgti lyguma ir nuo kalno, bet buvo vienas reikalavimas – techniškai trasai ne. Nes tomis šaknimis ir purvynais negalėjau išlaikyti stabilaus pastatymo ir vis gaudavau skausmo šoką.

52 - ajame kilometre po pakilimo prasidėjo tai. ko nenorėjau – ilgas purvyno ir šaknų ruožas, ten judėjau kuo atsargiau ir koją pavyko išsaugoti, tačiau purvyno ir vandens ne. Teko prisėsti ežeriuko pakrantėje ant akmenėlio ir 10 minučių džiovinti kojas, o paskui sutepti vazelinu ir pasikeisti purvinas kojines į sausas. Labai geras jausmas, kai viduryje trasos, apsimauni sausas ir švarias kojines.

60 - ajame km maitinėlę pasiekiau visai gerai nusiteikęs, jau kažkiek pripratęs prie čiurnos skausmo ir viltingai tikėdamasis pabaigti su techniškomis trasos atkarpomis ir smagiai Oslo parkais nukakti iki finišo. Taip besvajodamas, lyg ir taip trūktų problemų, padariau dar vieną eksperimentą – suvalgiau jų iškeptą „čirvų“ blyną ir užgėriau vietinio sportinio gėrimo. Viskas prasidėjo po maitinėles nubėgus 2 km... Skrandis sustojo, žiauriai pradėjo pūsti, skaudėti pilvą. Kiekvienas žingsnis tapo skausmingas. Taip prasikankinau eidamas apie 40 minučių, nes bėgti visai negalėjau. Vietomis kojos taip pynėsi, kad buvo jau nelabai saugu judėti technišku taku, kuris driekėsi palei sraunią upę.... Apėmė visiška neviltis.

66 - ajame kilometre, nusileidus arčiau upės, pradėjau jausti nebepakeliamą skausmą ir ilgai neieškojęs, pasitaikius pirmai progai prisėdau ant nuvirtusio medžio tiesiog trasoje. Pilvas pasidarė kaip balionas, rankos drebėjo. Taip ant to supuvusio rasto prasėdėjau 10-15 minučių. Atrodžiau greičiausiai tikrai ne kaip, nes visi pralenkiantys paklausdavo, ar man viskas gerai ir ar nereikia pagalbos.

Jau norėjau pasiimti telefoną ir žiūrėti kaip čia taksi išsikviesti ir kaip į miestą arčiausiai papulti, tačiau kaip prasidėjo viskas staigiai, taip ir liovėsi. Atsistojęs pasijutau stipriai geriau, kojos laikė, todėl pradėjau vytis visus, kurie buvo mane aplenkę. Buvo sunku patikėti, kad kelios poilsio minutės gali turėti tokią didelę įtaką savijautai.

71 - ojo kilometro maitinėlė buvo jau miesto teritorijoje ir kiekvienas įveiktas kilometras artino prie taip norimo finišo. Tačiau tikrai nėra taip viskas paprasta tose ultrose. Organizatoriai sugalvojo įdėti į trasą 3 km ratuką per parką, kad jau tikri 80 km išeitų. Sunkiai ėjo paskutiniai kilometrai, nes pėdos darėsi vis skausmingesnės. Nuo ilgo ėjimo pritrintos pūslės didėjo ir eiti darėsi nepakeliama, o bėgti jėgų ir motyvacijos buvo mažai. Pradėjau šeimynai rašyti žinutes kuris kilometras, nes jau nebepajėgiau bėgti iki finišo, teko bėgti iki kito kilometro. Taip išsiunčiau SMS žinutes 74, 76, 77, 78 km ir parašiau, kad labai skauda ir pareinu.

Kai išsiunčiau paskutinę žinutę, mane prisivijo visos dienos kolega ir pasiūlė kabintis į jį ir bėgti iki finišo. Aišku, jungiuosi, laikausi įsikabinęs paskui ir labai tikiuosi, kad jis manęs nepaliks. Keliose sankryžose vienas kitam padedam surasti trasos žymėjimą ir judam toliau. Kirtus tramvajaus bėgius ir įbėgus į miesto aikštę prieš rūmus, kur įteikiami Nobelio apdovanojimai, man iš kažkur atsiranda jėgų ir pasiūlau greitesnį tempą savo kompanionui, jis povienos minutės pradeda nebespėti. Atsisukau ir pasakiau: 10 minučių prieš jis mane ištraukė ir suteikė motyvacijos, taigi dabar jo eilė kabintis ir aš jį palydėsiu iki finišo. Taip mes ir judam kiekvienas su savo skausmais ir bėdomis, bet kaip vienas organizmas.

Jau visai prie finišo, susitinku šeimyną, su kuria taip smagiai subėgam paskutinius metrus. Mano kompanionas neatsilieka ir finišą kerta iš karto už manęs. Užkabina medalį, padėkojame vienas kitam už pagalbą ir išsiskirstome...

Bendras trasoje praleistas laikas - 11:41:32

Judėjimo laikas - 10:55:03

46 minutės prastovos – 10 minučių kojų tvarkymosi, 15 minučių pilvo reikalai, 21 minutė maitinėlės.

Visai neblogas planavimas. Greičio trūko, nes treniruočių nebuvo. Probleminė pėda atlaikė puikiai. Gaila čiurnos, bet pagal simptomus atsigavimas neturėtų trukti ilgai ir greitu metu viskas turėtų susitvarkyti.

Kiti planai: Orobie Gran Trail (70 km) (http://www.orobieultratrail.it/en/gran_trail_orobie.asp#pagina) liepos pabaigoje.

Pamokos:

* Ne, ne ir dar kartą ne maisto improvizacijoms, nors labai vilioja. Labai sunku atsispirti normaliam maistui, bet niekada nežinai, kaip gali baigtis.

* Laiku trumpam sustoti ir duoti kūnui pačiam susitvarkyti su bėdomis.

* Mėgautis kiekviena akimirka, kokia ji bebūtų.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Emigrantai pradeda suprasti vieną dalyką – ekonominė šalies padėtis nebėra svarbiausia (8)

Pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu. Kultūrinis šokas , įvairūs politiniai sukrėtimai,...

Tarptautinę tolerancijos dieną sugadino gautas lankstinukas (25)

Būkime tolerantiški vieni kitiems. Būtent taip mane Tolerancijos dieną pasitiko vaikų darželio...

Nepasitikėjimas kaimynais pasiekė kritinę ribą: vakarais užtraukiame užuolaidas ir raminame vaikus (143)

Neseniai mano langai buvo atviri kaimynams ir visi džiaugėmės nauju savo namu . Daug kas...

Susirgus vaikui griebėsi už galvos: kada sveikatos sistema tarnaus mokesčių mokėtojams? (60)

Esame įprasta šeima – du suaugę, du vaikai. Vyresnysis vaikas neseniai pradėjo lankyti...

Mano penktokas informuotas, kad mokytojų atlyginimai maži ir valdžia juos skriaudžia. Ar čia normalu? (314)

Esu penktoko, kurio mokykla streikuoja jau visą savaitę, mama. Kadangi aš nuoširdžiai rūpinuosi...

Top naujienos

Prieš savaitę darytas paskutinis Nekrošiaus interviu: mirties nuojautos tuomet nebuvo (3)

Paskutinysis, dar niekur neskelbtas genialaus teatro režisieriaus Eimunto Nekrošiaus interviu,...

„Spartan“ gedimai – tik ledkalnio viršūnė: be šių veiksmų neišgelbės ir naujas lėktuvas (257)

Gėda, absurdas, pinigų švaistymas. Tokie vertinimai ir pašaipos kaip keliauti pasipylė po to, kai...

Švedai šiurpsta: rado schemą, kaip šiukšlėm pripažintos mašinos Lietuvoje grįžta į kelius (299)

Skandinavijos šalyse į automobilius, importuotus iš Lietuvos, žiūrima ypač įtariai, ir ne be...

Svarbus punktas, kurį pamirštama įtraukti į nuomos sutartį: pamiršę galite stipriai pasigailėti (41)

Vilnietis Tomas (vardas pakeistas – DELFI), po kelių mėnesių nuomojame bute susidūrė su...

Vaizdingoje vietovėje įsikurusiam rajonui ekspertai piešia miglotas perspektyvas: jis turi vieną ryškų minusą (2)

Aukštieji Paneriai – daugiau pramoninis nei gyvenamasis rajonas, įsikūręs pietryčių...

LKL prezidentas – apie sujudimą Vilniuje, Sabo kadenciją, Šaro priekaištus ir Čeponį laida „Krepšinio zona“ (14)

Lietuvos krepšinio lyga skaičiuoja jau 26-tuosius savo gyvavimo metus, tačiau jai yra vadovavę tik...

Psichologas Paulius Rakštikas: laikas sau nėra fantastika arba septyni žingsniai, kad jo turėtumėte daugiau

Laikas sau yra nuostabus dalykas. Ramia sąžine snūstelėti vidury dienos, išeiti pasivaikščioti...

Linkėdami gero tėvai daro vieną klaidą: kokio produkto nereikėtų duoti vaikams iki metų (1)

JAV pediatrijos akademija (AAP) pakoregavo seniau patvirtintas rekomendacijas, kaip tinkamai maitinti...

Kol ministerija ruošiasi persikraustymui, iš jos bėga darbuotojai (1)

Sausį Kaune, pasak Lietuvos „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio, duris atvers Žemės ūkio...