Kyla natūralus klausimas: kodėl taip yra ir kaip reikėtų tai vertinti? Kas tai? Nauja mada? Tingėjimas klaviatūroje susirasti lietuvišką raidyną? O gal tautos neraštingumas?
Galbūt todėl, kad studijuoju gimtąją kalbą, man kyla noras pagvildenti šią temą, o gal tas noras atsirado tada, kai būdama eiline interneto vartotoja suvokiau, jog aplink šiukšlynas? Nežinau kada pastebėjau tą „balaganą“ komentarų skiltyse, tačiau puikiai žinau, jog ta netvarka man nepriimtina.
Dažnai yra sakoma: „Nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs“. Pradėjau. Jau ilgą laiką internete rašau vartodama tik lietuviškus simbolius, atsakingai dėlioju kablelius bei kitus būtinus skyrybos ženklus. Pastebėjau, jog tokių užkietėjusių lietuvių kalbos mylėtojų pastaruoju metu gerokai padaugėjo. Pagirtina. Kuo mūsų daugiau, tuo geriau. Bet palaukite, o kam geriau nuo to, jog mes rašysime lietuviškai? Juk bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, didžiai gerbiamas kalbininkas Jonas Jablonskis neprisikels, o turbūt ir gerai, nes išsigąstų, pamatęs kaip viešojoje erdvėje yra darkoma kalba.
Ar kalbos darkymas susijęs su nepagarba savo šaliai ir tautai? Vienareikšmiai – taip. Juk lietuvių kalba yra tai, ką drąsiai, nieko nebijodami, būdami laisvi ir nepriklausomi, galime vartoti. Gvildenant temą apie kalbą, neapsieisiu be gerai žinomo žmogaus citatos apie lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą. Puikiai yra pasakęs rašytojas, prozininkas, dramaturgas ir vertėjas Vydas Astas: „Priešai labai norėjo ją (lietuvių kalbą) numarinti, siekė to jėga ir klasta. Apgynėme, išsaugojome, prikėlėme. Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas didžiausių nepriklausomybės iškovojimų.“
Tad kodėl dabar visi, tikėję Lietuvos laisve bei nepriklausomybe, svajoję apie Lietuvos suverenitetą bei valstybingumą, vienu piršto paspaudimu ima ir sudarko pačius gražiausius lietuviškus žodžius? Neseniai vyko projektas, kurio metu žmonės buvo skatinami rinkti patį gražiausią lietuvišką žodį. Ir tikrai, renkant žodžius, nebuvo manoma rinkti tokių internetinių žodžių variacijų kaip „meile“, „sirdis“, „zmogus“, „veliava“, „zeme“. Žmonės balsavo už žodžius, su visais diakritikais, kurie žymi ypatingą tarimą arba kirčiavimą nuo kitų panašių žodžių.
Šalies valstybingumui parodyti yra keli komponentai: vėliava, himnas ir herbas. Lietuva yra turtinga dar vienu komponentu – sava kalba, kuria galime besididžiuodami kalbėtis, ją studijuoti bei puoselėti. Tad jei visus valstybingumo ženklus mes saugome ir nedrabstome purvais (vėliavą kabiname per valstybines šventes atitinkamomis spalvomis, o ne aukštyn kojom, himną giedame pradedant nuo pradžios, o ne nuo pabaigos), tad gal būtų laikas ir lietuvių kalbą atitinkamai vartoti? Kodėl nesijaučiame turtingais ir neišnaudojame visų lietuvių kalbos resursų viešojoje erdvėje?
Jaunosios kartos santykis su kalba taip pat vertas dėmesio. Šiandieniniai vaikai nuo pat mažens auga elektronikos apsuptame pasaulyje. Jau patys mažiausieji mokinukai mokyklose turi mobiliuosius telefonus, o grįžę iš mokyklos, su draugais susirašinėja „Skype“ programa. Kiek procentų mažųjų įsijungia lietuvišką abėcėlę savo susisiekimo priemonėse? O kiek procentų tėvų pasirūpina tuo, kad vaikai nuo pat mažų dienų priprastų rašyti tik lietuviškai? Gal keli procentai ir susidarys. Tik vėliau nereikia kaltinti vaikų, kurie prastai rašo diktantus lietuvių kalba, pamiršta diakritikus ir gauna prastus pažymius – tėvai paprasčiausiai nesistengia įdiegti vertybių mažiesiems. Tačiau nėra viskas taip blogai. Yra moksleivių, kurie su malonumu puoselėja lietuvių kalbą ir tai yra itin pagirtina.
Vietoj pabaigos.
Straipsnį apie lietuvių kalbos puoselėjimą norėčiau užbaigti visiems žinomo asmens – Cicerono – žodžiais: „Raidės neraudonuoja“, o nuo savęs norėčiau pridurti: tegu ima raudonuoti visi, kurie negerbia ir nepuoselėja to, ką turime brangiausia – lietuvių kalbos. Tariu nuoširdų ačiū protėviams, kurie ir sunkiausiomis aplinkybėmis sugebėjo išsaugoti tai, ką dabar turime.
O dabar pamėginkite po šiuo straipsniu visus komentarus (kad ir kokie pikti jie būtų), išreikšti lietuviškais rašmenimis. Juk net ir užgaulius žodžius bus maloniau skaityti lietuvių kalba.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!